Kaip internetas keičia tėvų ir vaikų santykius

Internetas jau tvirtai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Bent jau jaunosios kartos. Ir turint omenyje, kad dauguma jaunimo jau naudojasi jo privalumais, žvilgsniai krypsta į vyresnio amžiaus auditoriją, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinaudoja pasauliniu tinklu. Kita vertus, toks jų elgesys keičia ne tik interneto naudojimo skaičius, bet ir santykius šeimoje bei apskritai šeimos tradicijas.

Iš pirmo žvilgsnio, kuo susijęs internetas ir šeimos tarpusavio santykiai? Čia reikia palyginti esamą padėtį su visai neseniai buvusia santvarka. Pabandysiu pademonstruoti pavyzdžiu.

Smalsučiai jau nebesmalsauja?

Dar prieš keliasdešimt metų buvo įprasta mažiems vaikams smalsiai klausinėti tėvų apie viską – kodėl saulė šildo, kodėl vėjas pučia, kiek dabar valandų, iš kur atsiranda vaikai ir t.t. Ir vyresnio amžiaus žmogui dėl to buvo jaučiamas ryškus autoritetas. O kas vyksta dabar? Dešimtmečiai jau drąsiai gali užeiti į Google ir ieškoti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Ir ne tik nebeklausinėja tėvų, bet dar ir paaiškina jiems, kaip iš tikrųjų yra.

Kartais visai smagu, kai, vaikui pačiam pasidomėjus kažkokia informacija, kyla konstruktyvių ginčų ar pokalbių su tėvais – bet pažiūrėkime iš kitos pusės: tėvai jau tampa nebe autoritetai! Ir kas dar baisiau – autoritetu tampa kompiuteris! Vaikui augant, paauglystėje Google jau tampa tuo visažiniu gerbiamu senoliu, kuris gali labai detaliai papasakoti apie tai, kaip vyko antras pasaulinis karas, kur yra Indonezija arba kiek miligramų sudaro kilogramą. Valio, tikslas pasiektas – žmogui labai lengva rasti informaciją. Bet ar tikrai viskas taip gražu, žiūrint į vaikus?

Pasaulio naujienos

Pažvelkime į kitą pavyzdį. Man asmeniškai ne kartą būdavo taip, kad mama užbėgdavo į mano kambarį ir, norėdama nustebinti, papasakodavo apie tai, kokią naujieną ką tik išgirdo per vakarines žinias: žemės drebėjimas Japonijoje, nušalintas prezidentas ar krepšininkų laimėtos rungtynės. Ir spėkit kas vykdavo – teisingai, ne tik pasakydavau, kad „Taip, mama, jau girdėjau“, bet galėjau jau ir pakomentuoti, papasakodavau jai naujienos detales ir įvairius vertinimus. Nes, aišku, buvau tai paskaitęs naujienų portaluose arba socialiniuose tinkluose – o mama sužinodavo tik kartą per dieną iš žinių laidos per TV. Visai neseniai buvo, kad mama paskambino ir nustebusi pasakė – „Šakės, tu žinai, kad Snorą nacionalizuoja?“ Taip taip, aš ne tik žinojau, bet vėlgi jai papasakojau visas detales…

Kaip tada jaustis šiuo atveju tėvams, kai jie atsiduria „atsiliekančių“ žmonių pusėje? Kai vaikai ne tik „protingesni“ už juos, greičiau gauna informaciją iš viso pasaulio, bet ir operatyviau joje susigaudo. Taip, galima patiems bandyti įsilieti į tą interneto pasaulį – juk dabar vykdoma propagandinė akcija, pasakojanti apie internetą bibliotekose. Bet yra barjeras – kažkas juk jiems turi padėti? Ar patys vaikai tikrai jiems papasakos apie tą internetą su visomis smulkmenomis? Dažniausiai kaip būna – „Ai, mama, tu čia nesuprasi“ arba „Ai, vaikeli, čia man neįdomu, geriau pats žaisk“. O iš kitos pusės – jeigu vaikai mokina tėvus naudotis kompiuteriu, tada vėlgi mažieji tampa dar didesniais autoritetais! Užburtas ratas…

O gal viskas ir gerai, tik gali būti dar geriau

Iš esmės, šis procesas nėra blogas. Greičiau, visai natūralus. Juk jaunesni žmonės iš esmės labiau imlūs naujovėms – taip kažkada buvo ir su radiju, ir su televizija, ir kitokiais išradimais. Ir ta pati kartų kaita dabar vyksta mūsų amžiuje, kurio pagrindinis akcentas yra internetas.

Kaip galima šį procesą padaryti efektyvesnį? Kaip galima vėl tėvus ir vaikus „padaryti draugais“? Visų pirma, reikia skleisti informaciją apie tai, kas yra internetas ir kokią naudą jis gali atnešti. Taip, labai džiugina vykstanti jau minėta akcija su Lietuvos bibliotekomis – bet manau, kad ten rodoma viskas šiek tiek ne iš tos pusės. Per televiziją sakoma „Ateik, pasinaudok internetu bibliotekose“, bet nėra aiškiai parodoma, kam to reikia.

Kokius vyresnio žmogaus poreikius patenkins internetas, kokias problemas išspręs? Nuo to ir reikėtų pradėti. Kad tėvai NORĖTŲ naudotis internetu ir mokytis naujovių. Manau, reikia jiems vaizdžiai parodyti, kad per internetą galima:

• Skaityti naujienas;
• Greitai surasti dominančią informaciją (išvardinant konkrečiai: TV programa, patiekalų receptai, mokesčiai už komunalines paslaugas, knygų recenzijos, parduotuvių adresai ir kt.);
• Užsisakyti prekes ar paslaugas (vėlgi konkretizuojant, kokias);
• Sumokėti mokesčius (tai gali būti vienas iš „arkliukų“);
• Bendrauti su nutolusiais vaikais/anūkais/giminėmis per Skype;
• ir taip toliau…

* * *

Taigi, pasidalinau mintimis apie tai, ką internetas keičia mūsų visuomenėje, o ypač tėvų ir vaikų santykiuose. Ar sutinkate su šiais samprotavimais? O jūsų pačių tėvai kaip žiūri į internetą?