Daugelis ko gero yra girdėję (ar net žaidę) apie „Stronghold“ – vieną iš garsiausių strateginių žaidimų seriją, kurią kuria „Firefly Studios“. Bene visi, kas yra žaidę bent kelias „Stronghold“ dalis, pasakytų, jog „Stronghold Crusader“ buvo geriausia iš visų, o toliau kurtos dalys buvo šiek tiek nuviliančios. Tačiau „Firefly Studios“ pagaliau išklausė savo fanų – kuriamas „Stronghold Crusader 2“ žaidimas, kurį šiame straipsnyje aptarsiu aš ir Nick Tannahill – žmogus, dirbantis „Firefly Studios“.

Kokias klaidas padarė „Firefly Studios“, kurdami kitas „Stronghold“ dalis?

„Stronghold Crusader“ pirmoji dalis buvo išleista 2002 metų trečiame ketvirtyje – beveik prieš 11 metų! Tačiau šis žaidimas toks įdomus, jog kai kurie jį perėjo po kelis kartus (ne išimtis ir aš). Tais metais tas žaidimas turėjo viską, ko reikėjo – gerą grafiką, įdomias bei pakankamai sudėtingas misijas, puikų „skirmish“ režimą, gerą dirbtinį intelektą ir t.t.

Bet tolimesnės dalys – nuvylė. Pradedant nuo „Stronghold 2“ - žaidimas buvo tiesiog neišbaigtas. Šimtai klaidų, prasta optimizacija (todėl daugelio žaidėjų kompiuteriuose žaidimas veikė su strigimu), prastas dirbtinis intelektas. Nudžiugino tik geresnė grafika bei realizmas – valstiečiai galėjo vogti maistą, mes juos galėjome bausti, reikėdavo tvarkyti šiukšles savo pilyje ir t.t.

Po „Stronghold 2“ „Firefly Studios“ išleido „Stronghold Legends“ - šis žaidimas buvo kiek sėkmingesnis, nei „Stronghold 2“, tačiau jis vis tiek neaplenkė „Stronghold Crusader“ – galbūt daug kam nepatiko visi žaidime esantys fantastiniai elementai, galbūt nepatiko, jog ši „Stronghold“ dalis buvo itin sudėtinga. Visgi kai kas žaidėjams paliko gerą įspūdį – kovų sistema. Ir Nick mums atskleidė džiuginančią paslaptį – labai panašią kovų sistemą pamatysime ir „Stronghold Crusader 2“.

2010 metais buvo išleistas „Stronghold Kingdoms“. Šis žaidimas kažkokių didelių trūkumų neturėjo ir jis buvo gana arti to, ko žaidėjai norėjo, tačiau „Firefly Studios“ su juo ko gero netaikė į senųjų „Stronghold“ dalių fanus, kadangi „Stronghold Kingdoms“ – „online“ realaus laiko strategija. Tai reiškia, jog šis žaidimas užima labai daug laiko, o jeigu jo neturi – labai įdomu ko gero tau nebus, nes kiti žaidėjai tave tiesiog triuškins.

Naujausia „Stronghold“ dalis – „Stronghold 3“, išleista 2011 metų pabaigoje, buvo… Visiškas fiasko… Kai kurie žaidėjai net pavadino šį žaidimą didžiausiu nusivylimu per pastaruosius 10 metų. Beje, būtent po šios dalies išleidimo, žaidėjai pradėjo reikalauti „Stronghold Crusader 2“ – „Stronghold 3“ tiesiog perpildė kantrybės taurę, nes klaidų žaidime buvo dar daugiau, nei „Stronghold 2“, žaidimo valdymas toks sudėtingas, kad nepadėdavo net apmokymai, nebuvo „Skirmish“ režimo (su „Crusader 2“ ši klaida nebus pakartota), nuvylė maži žemėlapiai, nuobodus žaidimo scenarijus ir t.t. „Stronghold 3“ – visiška tragedija. Vieninteliai nudžiuginę dalykai – gera grafika bei galimybė statyti pastatus, keičiant jų padėtį.

Visgi Nick nelabai sutiko su mano nuomone – jo manymu, visos „Stronghold“ dalys turėjo savo fanų ratą, tačiau tų fanų nebuvo tiek daug, kiek norėtųsi. Priežastis gana aiški – „Firefly Studios“ eksperimentavo per daug:

„Mes stengėmės kiekvienoje dalyje padaryti kažką naujo, tačiau su „Stronghold Crusader 2“ norime grįžti ten, kur pradėjome.“ - prasitarė Nick. Taigi, „Stronghold Crusader 2“ bus nemažai elementų, kuriuos matėme senesnėse „Stronghold“ dalyse:

Nick teigimu, į „Stronghold Crusader 2“ bus sudėtos geriausios savybės iš visų, prieš tai buvusių, „Stronghold“ dalių. Pavyzdžiui iš „Stronghold 2“ sulauksime realistiško valstiečių gyvenimo, iš „Stronghold Legends“ bus paimta kovų sistema, iš „Stronghold 3“ – grafika, ir žinoma iš „Stronghold Crusader“ bus paimta daug kitų detalių – „Mes ruošiamės atgaivinti tą pojūtį, kurį žaidėjai jautė, žaisdami pirmąjį „Stronghold Crusader“, - sakė Nick.

Tai ar bus šiame žaidime kažkas naujo?

Be abejonės – taip. „Stronghold Crusader 2“ nebus tiesiog visų prieš tai buvusių „Stronghold“ derinys:

„Nauji personažai, tokie kaip Bailusis Shah (angl. cowardly Shah), daug kitų veikėjų, kurie galės jums padėti arba trukdyti. Taip pat žaidime rasime naujų galių, pastatų, ginklų, karių ir daug kitų naujovių!“, - kalbėjo Nick. Užklaustas apie kitus pakeitimus, Nick atsakė:

„Kaip mes jau daug kartų rašėme, mūsų grafikos varikliukas sulaukė daug optimizacijų, padėsiančių žaidimui geriau veikti net ir silpnesniuose kompiuteriuose. Tuo pačiu žaidimo pastatai ir personažai galės pasigirti detalesne grafika. Didelis dėmesys bus skirtas sklandžiam žaidimo veikimui, neprarandant žaidimo grožio.

Kalbant apie žaidimo scenarijų – žaidėjai vėl pajus gerąją „Stronghold Crusader“ žaidimo dvasią, tačiau mes nesibaimindami į žaidimą pridėsime ir atnaujinimų, kurie bus paremti ta pačia „Stronghold Crusader“ „sėkmės formule“. Naujovių bus tikrai nemažai, bet tikslas išlieka tas pats – mes stengsimės „Stronghold Crusader 2“ padaryti tokį patį įdomų bei smagų, kaip ir pirmąją šio žaidimo dalį.“

Ko gero daug kas prisimena muziką iš „Stronghold Crusader“. Pripažinkime – parinkta ji labai tinkamai ir tokia muzika žaidimui prideda daugiau „gyvybės“. „Firefly Studios“ pasistengs, kad „Stronghold Crusader 2“ muzika būtų tokia pati įtraukianti:

„Garso takelį kurs Robert Euvino – žmogus, kuris sukūrė muziką visiems iki šiol buvusiems „Stronghold“ žaidimams. Jis vėl sugrįš ir sukurs visiškai naują „Crusader 2“ garso takelį. Mes tikimės, jog žmonės galės paklausyti „Crusader 2“ muzikos dar prieš išleidžiant žaidimą.“

Bet ar pavyks vėl sudominti žmones?

Per 11 metų po „Stronghold Crusader“ išleidimo, „Firefly Studios“ prarado nemažai savo fanų. Ypatingai žaidėjus nuvylė „Stronghold 3“. Ar jie sugrįš po „Stronghold Crusader 2“ išleidimo? Manau, kad jeigu viskas bus taip, kaip „Firefly Studios“ mums žada – taip. Panašu, kad šio žaidimo sėkme neabejoja ir Nick:

„Per pastaruosius 10 metų mums visgi pavyko išlaikyti didelę dalį mūsų pagrindinių žaidėjų, kas žinoma prisidėjo prie to, kad mes vis dar čia ir mes toliau kuriame „Stronghold“ žaidimus. Taip pat yra daug žaidėjų, žaidusių tik „Stronghold“ ir „Stronghold Crusaider“ – jie nebepatenka tarp pagrindinių mūsų fanų, tačiau manau, kad šie žaidėjai yra suinteresuoti „Stronghold Crusader“ tęsinio ir mes tikimės, kad tie žmonės vėl taps mūsų fanais. Aš įsitikinęs, kad kai jie pamatys veikiantį „Stronghold Crusader 2“ ir išbandys beta žaidimo versiją, kurią mes taip pat planuojame išleisti, jie bus vėl suinteresuoti šio žaidimo.“

Nick „Crusader 2“ sėkme ko gero įsitikinęs ne šiaip sau. Ar pamenate, kai „Worms“ buvo nusiritę į dugną, kai žaidimo kūrėjai išleido tris iš eilės nesėkmingas dalis? Tos dalys buvo nesėkmingos, nes visos jos buvo paremtos 3D grafika. Tačiau grįžus prie 2D, grįžo ir „Worms“ populiarumas. Jeigu „Stronghold Crusader 2“ nenuvils – panašią istoriją galės pasakoti ir „Firefly Studios“.

„Firefly Studios“ darys viską, kad sugrįžti

„Firefly Studios“ stengiasi iš visų jėgų, kad „Crusader 2“ sulauktų tokios sėkmės, kokios sulaukė „Crusader“ prieš 11 metų. Ši kompanija savo forume išklauso visų paprastų žaidėjų nuomonių ir patarimų ir kai kurios paprastų žmonių idėjos bus išpildytos. Kaip vieną iš tikslų, Nick įvardino gražią, tačiau pernelyg daug resursų nenaudojančią grafiką bei lengvai statomas pilis:

„Mes norime, kad žaidėjai galėtų paprastai kurti savo pilis, mėgautis detalia, modernia grafika, džiaugtis fizikiniais efektais be jokių kliūčių. Tai yra mūsų tikslas ir turint omeny, kad „Stronghold Crusader 2“ kuriame be pašalinių kompanijų/žmonių, manau, kad tai yra tikslas, kurį mes galime pasiekti.“

Taip pat „Firefly Studios“ stengsis atrasti tą „viduriuką“ tarp naujovių ir pirmosios „Stronghold Crusader“ dalies. Pavyzdžiui 3D grafikos varikliukas bus suderintas su sienų statymo sistema iš „Stronghold Crusader“, todėl žaidėjai galės lengvai statyti sienas, tuo pačiu turėdami gražią grafiką:

„Naudosime 3D grafinį varikliuką, bet tuo pačiu stengsimės išlaikyti „Stronghold Crusader“ žaidimo dvasią. Puikus to pavyzdys – tinkleliu pagrįsta sienų statymo sistema, kurią naudosime ir „Crusader 2“ – ši sienų statymo sistema buvo ir originaliajame „Stronghold Crusader“ žaidime.“

Nudžiugino ir tai, kad nors iki šiol „Stronhold“ žaidimai „Steam“ parduotuvėje prieinami nebuvo, „Firefly Studios“ ko gero suprato, kad su „Steam“ pagalba pardavimų bus daugiau – „Stronghold Crusader 2“ bus prieinamas „Steam“ parduotuvėje ir ne tik (kur dar – tiksliai nepaminėta).

Dar šiek tiek informacijos apie „Stronhold Crusader 2“

• Ar bus „Demo“ šio žaidimo versija?

- Demo versija yra tai, ką mes iš tiesų norėtumėme padaryti, bet viskas priklauso nuo to, kokiu greičiu mes viską darysime ir kiek laiko/pinigų mes turėsime projekto pabaigoje.

• Šiuo metu daug kas pradėjo kurti žaidimus „Linux“ platformai. Ar pamatysime „Stronghold Crusader 2“ ir „Linux“ operacinėms sistemoms?

- Šiuo metu mes neplanuojame „Linux“ žaidimo versijos, paprasčiausiai dėl to, kad mes norime padaryti, kad žaidimas idealiai veiktų su „Windows“ OS. Taip pat žaidimo perkūrimas kitai platformai reikalautų daug programuotojų, laiko ir kitų resursų, kurių „Firefly Studios“ neturi. Bet mes neatmetame galimybės kada nors perkurti šį žaidimą ir kitoms platformoms, taigi – tai iš tiesų galėtų kada nors įvykti.

• Ar pamatysime senuosius veikėjus, tokius kaip Ričardas Liūtaširdis (angl. Richard Lionhearth) ar Kalifas (angl. Caliph)?

- Žinoma! Ričardas, kaip ir Kalifas sugrįš. Sugrįš ir dar keli kiti veikėjai, kurių mes oficialiai dar nepristatėme.

„Firefly Studios“ prieš 11 metų sukūrė neįtikėtiną žaidimą. Ir dabar ši kompanija nori tai padaryti antrą kartą. Ar jiems pavyks pakartoti pirmojo „Crusader“ sėkmę? Pamatysime jau šių metų ketvirtame ketvirtyje, o pirmuosius video su epizodais iš žaidimo turėtumėme išvysti ir anksčiau.

Belieka dar kartą padėkoti Nick Tannahill - žmogui, kuris nuoširdžiai atsakinėjo į mano klausimus tiek forume, tiek el. paštu, tiek „Twitter“. Linkiu visai „Firefly Studios“ komandai sėkmės ir stiprybės, kuriant žaidimą. Jeigu jus domina „Stronghold Crusader 2“ kūrimo procesas, siūlau sekti juos „Facebook“ ar „Twitter“. O jums ar teko žaisti nors vieną „Stronghold“ dalį? Kuri dalis jus labiausiai nuvylė ir kuri padarė geriausią įspūdį? Ar manote, kad „Stronghold Crusader 2“ sugebės vėl suvirpinti žaidėjų širdis?

Šiandien straipsnyje apie lietuvius startuolius “Dragdis” komentaruose kai kurie skaitytojai nusuko temą link to, kad būtų gerai mūsų portale turėti diskusijų forumą. Tai gal padiskutuokime, ar tikrai jo reikia?

Nuomonė “UŽ”

Iš dalies tie skaitytojai teisūs – forumas papildytų FWD naujienų ir apžvalgų srautą ir ten veiksmas vyktų ne tiek aplink straipsnius, o ir kitomis temomis, apie kurias straipsnio nebuvo. Be to, ten galima būtų paprašyti pagalbos Hardware ar bendrai IT klausimais, diskutuoti dėl portalo ateities ir t.t. Žodžiu, būtų ką veikti.

Nuomonė “PRIEŠ”

Iš pat pradžių galvojau, kad forumo nereikia, nes dienos temos aptarinėjamos “Ryto naujienų” komentaruose, ir ten užverdančios diskusijos kartais pilnai pakanka. Kitas dalykas – forumas turi būti prižiūrimas ir moderuojamas, o tai reiškia, kad tas darbas autoriams atims laiko iš straipsnių rašymo, nebent prižiūrėti pasiryžtų patys skaitytojai. Ir apskritai, diskusijų forumai kaip forma yra kiek senstanti – vis mažiau tenka matyti tikrai aktyvių forumų, kur vyksta aktyvios diskusijos, nes daug žmonių diskutuoti tiesiog persikėlė į socialinius tinklus.

Kokia jūsų nuomonė? Jeigu reikia forumo, tai kokios skiltys ten turėtų būti? Jeigu ne, tai kodėl?

„HTC“ 2012 metais išleido tikrai neblogų telefonų – „One X“, „One XL“, „Windows Phone 8X“ ir daug kitų. Tačiau 2012 metai šiai Taivano kompanijai nebuvo labai sėkmingi – pardavimai ir toliau krenta, akcijų kainos taip pat, o „HTC“ per 2012 metus prarado 4 procentus išmaniųjų telefonų rinkos. Bet „HTC“ prastai sekėsi ne dėl to, jog šios kompanijos telefonai prasti – „HTC“ padarė keletą kitų klaidų, kurios tokioje perpildytoje rinkoje yra labai reikšmingos. Kokių sprendimų „HTC“ turėtų vengti, kad vėl sugrįžti į sėkmės kelią?

Trūksta pasirinkimo laisvės

„HTC“ gamino tikrai daug modelių – nuo žemiausios, iki aukščiausios klasės, su įvairaus dydžio ekranais, skirtingomis charakteristikomis ir panašiai. Atrodo, jog pasirinkimo yra, tačiau iš tiesų – jo trūksta. Ir tai nereiškia, kad „HTC“ turi gaminti dar daugiau modelių (jų jau dabar per daug, bet apie tai vėliau) – „HTC“ tiesiog turi duoti vartotojams daugiau laisvės.

Visų pirma, „HTC“ turi pagalvoti apie baterijas – tiesa yra tokia, jog šie Taivaniečiai niekada nepasižymėjo didelėmis baterijomis, tačiau blogiausia yra tai, jog „HTC“ dėl kelių dešimtųjų milimetrų dažnai tiesiog integruoja bateriją į telefoną ir pakeisti jos kita – didesnės talpos – negalima. Aš ir pats kurį laiką naudojausi „HTC One X“ – 2012 metų „HTC“ flagmanu. Baterija šiame telefone buvo vienas iš labiausiai nuviliančių dalykų – ji labai trumpai laikydavo, o pakeisti jos nebuvo galima, nes ji yra įmontuota į telefoną. Būtent apie šią pasirinkimo laisvę aš ir kalbu – jeigu baterijos tarnavimo laikas tavęs netenkina – pakeisti jos kita negali – taigi, tenkinkis prasta baterija, arba pirk konkurentų (pvz „Samsung“) telefoną.

„HTC“ galėtų montuoti didesnės talpos baterijas, arba tiesiog jų neintegruoti į telefoną – tada žmonės galėtų patys jas pasikeisti. Žinoma, telefonai gal ir taps kiek storesni, tačiau man teko naudotis „Nokia Lumia 820“ (9.9 mm), „LG Optimus L9“ (9.1 mm) ir kitais kiek storesniais telefonais. Jų storis visai netrukdo – su visais telefonais, kurių storis buvo iki 10-10.5 mm jaučiausi patogiai. Tuo tarpu trumpas baterijos tarnavimo laikas yra žymiai didesnė problema, kuri gali sukelti daugiau problemų, nei storis.

Tą pačią klaidą „HTC“ daro ir su atminties kortelėmis – taip, šiuo metu jums atrodo, kad tokiems telefonams kaip „HTC One X“ (32 GB vidinės atminties, prieinama apie 25-26 GB), „HTC One X+“ (32/64 GB), ar „HTC Droid DNA“ (16 GB, 11 GB prieinama) atminties tikrai pakaks, tačiau iš tikrųjų viskas yra kitaip – keli HD raiškos filmai, keli šimtai nuotraukų, šiek tiek filmuotų video, 4-5 daugiau sveriantys žaidimai (pvz „GTA Vice City“, ar „SHADOWGUN“) ir 100-200 dainų FLAC formatu – štai ir nebeliko jūsų talpiosios 16/32/64 GB atmintinės. Turint omeny, kad ateityje programos ir žaidimai tik sunkės – atminties kortelė yra iš tiesų reikalinga, o „HTC“ MicroSD kortelių lizdų nemontuoja dėl tų pačių kelių dešimčių milimetrų…

Per daug panašių modelių

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje – „HTC“ turi daug įvairiausių modelių, įvairiais ekranų dydžiais, procesoriais ir pan. Tų modelių yra per daug – puikiai prisimenu, kaip „HTC“ 2012 metų pradžioje sakė, kad jie pradės gaminti žymiai mažiau modelių, bet jie šio pažado neįvykdė.

Iš pradžių „HTC“ viską darė lyg ir teisingai – „One“ serija buvo skirta aukštesnės klasės telefonams, o „Desire“ žemesnės. Modeliai buvo skirstomi pagal raides – „X“ geriausi, „S“ vidutiniai, o „V“ užėmė žemiausią rinkos segmentą. Tačiau staiga „HTC“ pradėjo gaminti modelius kitokiais pavadinimais „One XL“, „One SV“, „Desire SV“ ir pan. Pirmas blogas dalykas – raidės yra labai painiojantis dalykas, kai nežinai jų reikšmės – „S“ lyg ir aišku – vidutinė klasė, o „SV“?.. Antras blogas dalykas šioje „HTC“ telefonų „mėsmalėje“ yra tas, jog modeliai, nors ir skirtingais pavadinimais – beveik identiški. Pavyzdžiui „HTC One SV“ nedaug kuo skirasi nuo „HTC Desire X“ ar nuo „HTC One VX“.

Tokių dalykų reikėtų vengti – kompanijoje vyksta vidinė konkurencija, žmonės nenori painiavos, taip pat žmonės nori, kad jų telefonai gautų atnaujinimus, o kai jų tiek daug, tai kai kurie įrenginiai yra iš viso neatnaujinami, o kiti atnaujinami gana lėtai.

Per mažai dėmesio marketingui

„Samsung“ 2012 metais karaliavo išmaniųjų telefonų rinkoje – ši kompanija žino, kaip gaminti telefonus ir kaip juos pateikti, kad žmonės juos pirktų. Mes matėme šios kompanijos reklamas per televiziją, per 2012 metų Olimpines žaidynes ir kitur. Ir štai dabar „Samsung“ yra išmaniųjų telefonų lyderė. Tuo tarpu ar jūs matėte „HTC“ reklamų?.. Žmonės sako, kad geras produktas gali išsiversti ir be marketingo, bet tai ne tiesa – žmonės žymiai mieliau perka to gamintojo produktus, kurio pavadinimas yra pastoviai girdimas, nei „kažkokio niekam nežinomo“ „HTC“.

Džiugu yra tai, jog „HTC“ vadovas Peter Chou jau pastebėjo, jog jo kompanijai trūksta marketingo ir jis pažadėjo, jog šiemet „HTC“ reklamas matysime dažniau. Ar Peter Chou susiprato ne per vėlai – parodys laikas.

Apžvelgiau „HTC“ klaidas, kurios buvo padarytos 2012 metais. Belieka tikėtis, jog ši Taivano kompanija jau greitai vėl grįš ten, kur ji ir buvo – juk jau vasario 19 dieną įvyks „HTC M7“ (arba „HTC One“) pristatymas, kuris gali apversti visą išmaniųjų telefonų rinką, žinoma, jeigu tik „HTC“ viską darys teisingai ir nebekartos savo klaidų.

Korporacijų, kompanijų ir apskritai verslo pasaulyje pilna įvairių vadybos, komunikacijos klaidų, kurios stipriai pakenkė ar netgi sužlugdė didelius verslus. Klaidos pakankamai didelės, kad jų autorių pavardės ar kompanijų vardai tapo bendriniais žodžiais, reiškiančiais komunikacijos problemas.

1. Osborne‘o efektas

Pasirėmus kad ir Wikipedia apibrėžimu

„A term referring to the unintended consequence of the announcement of a future product ahead of its availability and its impact upon the sales of the current product.“

aišku, kad Osborno efektas neparodo, kad kuris nors produktas yra geras ar blogas, tiesiog išankstinis pranešimas apie naująjį produktą bei to produkto savybes paveikia esamųjų rinkoje produktų pardavimus, nes visi rinkoje esantys produktai staiga tampa pasenę. Rinka ima laukti naujojo produkto ir tai sukelia staigų pardavimų kritimą ir stumia kompaniją į staigius milžiniškus nuostolius. Dažnai tai reiškia, kad kompanijai neatsipirks jau pardavime esančių produktų sukūrimo bei gamybos kaštai, o patyrus didelius nuostolius, naujos kartos produktų pardavimai gali ir nepadengti buvusių nuostolių.

Dar blogiau, kai Osborno efektas pasireiškia kelis kartus su keliomis produktų kartomis, arba rinkoje vyrauja pesimistinės nuotaikos dėl naujųjų produktų novatoriškumo ir baimės, kad naujieji produktai gali pasenti iškart po įsigijimo – pardavimai gali ir nepasiekti pradinio lygio. Osborno efektas apima ir tokius pranešimus, kaip esamų rinkoje produktų palaikymas, atnaujinimas – paskelbus, kad produktai nebus palaikomi, pardavimai krenta žaibiškai.

2. Rathner‘io efektas

Dar viena didelė komunikacijos klaida, įvykusi dėl „pajuokavimo“, parodanti, jog verslo komunikacijose nėra leistina juokauti, ir ypač kalbant apie savo produktus.

Rathner‘is buvo „Rathenrs Group“ kompanijos, užsiėmusios juvelyrika bei pigia bižuterija Didžiojoje Britanijoje, vadovas, kai 1991 metais vienoje iš TV laidų jis pašiepė savo juvelyrikos dirbinius, pavadindamas juos „mėšlu“. Nors tai buvo atsiliepta tik apie vieną dirbinių rūšį, pirkėjai šio išsireiškimo neatleido. Kompanijos produkcija, anksčiau buvusi itin populiari, staigiai buvo boikotuota. Kompanijai, siekiant išvengti bankroto, teko keisti pavadinimą, kad niekas nesietų jos su netyčia suteiktu naujuoju ūkišku įvaizdžiu.

Pamokomas dalykas – jei CEO savo kompanijos produkciją vadina „mėšlu“ – ji tokia ir yra, net jei realybėje tai būtų tobuliausias dalykas pasaulyje.

3. Elopo efektas ir kitos nuodėmės

2010 metais „Nokia“ kompanija buvo didžiausia mobiliųjų telefonų gamintoja pasaulyje, ir artimiausią konkurentą lenkė beveik du kartus. 2012 metais „Nokia“ nepatenka į didžiausių mobiliųjų telefonų gamintojų penketuką, ir ketvirtis po ketvirčio patiria nuostolius.

Kai kurių ekspertų nuomone, vienintelė to priežastis – Stephen‘as Elop‘as, naujasis CEO, atėjęs iš „Microsoft“ korporacijos.Iškart po jo tapimo „Nokia“ korporacijos prezidentu, pasipylė klaidos – komunikacijos bei strategijų parinkimo.

3.1 Apgaulinga analizė

Trys kompanijos - kuriai sekasi labiausiai?

Žvilgtelėjus į iliustraciją, matoma, jog trijų pavaizduotų kompanijų išmaniųjų telefonų verslas yra rentabilus, pelningas. Visų trijų kompanijų pardavimai auga. Klausimas – kuri kompanija yra patekusi į bėdą – skamba šiame kontekste keistokai. Jei bandėte spėti, kad mėlyna linija yra Apple – jums nepasisekė. Tai – Nokia. Raudonieji – Apple, žalieji – Samsung.

Verslo istorijoje neįtikimai mažai situacijų, kai egzistuoja kompanija, kuri lenktų savo artimiausius konkurentus beveik du kartus. Stephen Elop turėjo neįtikimai retą šansą sukurti imperiją mobiliųjų telefonų, išmaniųjų telefonų rinkoje, ir jį sėkmingai sužlugdė.

Elop‘as buvo pasamdytas ne sukurti naują išmaniųjų telefonų strategiją, o išspręsti Nokia korporaciją kamavusias vykdymo problemas. Tuo tarpu Nokia išmanių telefonų strategija buvo sėkminga, ar bent jau pelninga.

Elopo efektas

Kitame grafike – staigus Nokia korporacijos smukimas išmaniųjų telefonų rinkos segmente! Alan More nuomone, tai tik Elop‘o kaltė – jo niekam tikusios komunikacijos su vartotojais ir partneriais, konkrečiau – „degančios platformos“ ( Burning Platform Memo ) rezultatas. Kitaip tariant, dar vienas Rathner‘io efekto variantas.

Elop‘as pažvelgė į pradinę situaciją ( pav. 1 ), ir nusprendė, jog Nokia eina tiesiai į pražūtį! Tuo tarpu bet kuris kitas asmuo teigtų, jog Nokia korporacijai sekasi gerai! Elop‘as nusprendė pelningą strategiją nutraukti ir pakeisti totaliai priešinga kryptimi.

Taigi, pirmoji priežastis, kodėl Elop‘as yra destruktyvus lyderis – Nokia situacijos klaidingas interpretavimas.

3.3 „Degančios Platformos“

2011 metais Elop‘as, darydamas pranešimą, pasakė, jog „Nokia stovi degančioje platformoje“. Pabrėžė, jog „praleido naujas galimybes, kryptis, bei laiką“. Tai atrodytų teisybė, atsižvelgiant į tai, jog Šiaurės Amerikoje Nokia užimamos rinkos dalis buvo tik procentai. Tai netgi atrodytų teisybė matant, jog Apple dalis auga, o pelningumas milžiniškas teturint vos vieną telefono modelį, o Nokia neturi kažko panašaus. Tačiau tai nebuvo trūkumai – Nokia niekada nebuvo stipri Šiaurės Amerikoje, tačiau ji buvo stipri pasaulyje! Nokios stiprybė buvo pigūs telefonai ( dabar čia prarandamos pozicijos Samsung naudai ) su Symbian OS – paskelbus „degančias platformas“ šie telefonai tapo blogi, niekam tikę (Rathner‘io efektas). Nors Symbian buvo sena OS, tačiau su milžiniška ekosistema, o Nokios užnugaris suteikdavo saugumą ar bent jau jo jauseną – po „degančių platformų“ viso to neliko. O kas pirktų telefoną su „niekam tikusia“ OS? Geriau Samsung su Android … Tiesa, dėl Symbian lėto merdėjimo ir techninio atsilikimo labiau kaltas ankstesnis CEO, Olli-Pekka Kallasvuo, ir sprendimas nugalabyti (lėtai) Symbian buvo priimtas dar iki Elop‘o. Tačiau strategija pasirinkta buvo tokia – „Vystomas Symbian, ir tyliai kuriama alternatyva jam – MeeGo“. Elop‘as šią strategiją sugriovė su trenksmu, sugriaudamas ir Symbian įvaizdį bei pardavimus. Elop‘as pareikalavo pagreitinti Symbian OS pabaigą, kartu nutraukdamas ir MeeGo vystymą.

3.4 MICROSOFT

Sprendimas nutraukti Symbian, MeeGo ir viską radikaliai keisti į Windows paremtus išmaniuosius telefonus nebūtų buvęs toks pragaištingas, jei ne vienas bet – tuo metu nebuvo NĖ vieno Windows Phone valdomo išmaniojo telefono nei aktyviuose pardavimuose, nei toks turėjo pasirodyti artimiausiu metu. Klasikinis Osborno efektas – pranešta, jog Symbian, MeeGo nebus toliau vystomos, o alternatyva „bus vėliau“. Dėl šio pranešimo staiga visi nauji, naujai išleidžiami ar netgi planuojami išleisti Symbian telefonai tapo senienomis! Šis Elop‘o pranešimas efektyviai sunaikino Symbian paremtų išmaniųjų telefonų liniją, kuri sudarė 20 % Nokia gaminamų telefonų, 30 % pajamų ir generavo 40 % Nokia kompanijos pelno! Tai tas pats, kas nušauti auksinius kiaušinius dedančią antį, šaunant į galvą, dukart.

Galima pabrėžti – priežastis ne pati Symbian, kurios pabaiga buvo numanoma, tikėtina, netgi suplanuota, tačiau pranešimas, kad bus naudojama Windows Phone, neturint nė vieno modelio su šia OS.

3.5 MeeGo

MeeGo yra Linux paremta atviro kodo mobiliųjų telefonų operacinė sistema (kaip ir Android), kuri buvo kurta kartu su Intel. Windows Phone yra uždara sistema, kurios kontroliuoti Nokia nei gali, nei turi tam teisių. Be to, už Windows Phone naudojimą reikia mokėti.

Trumpas MeeGo ir Windows Phone 7.5 palyginimas:

Atsižvelgiant vien tik į šį palyginimą, MeeGo geriau atitiko Nokia interesus nei Windows Phone. Be to, MeeGo buvo parengta gamybai, visiškai funkcionali, ir pateikta rinkai ( Nokia N9 ). Nokia N9 buvo itin pelninga, ypač lyginant su visa Lumia linija (su Windows Phone 7.5 ), kuri buvo itin nepelninga!

Atsižvelgiant, kad MeeGo palaikė didelės raiškos ekranus, NFC, HDMI, TV-out, kelis ekranus, ko Windows Phone 7.5 negalėjo – sprendimas atsisakyti MeeGo ir keisti ją į Windows Phone 7.5 – mažų mažiausiai keistas.

2011 metų liepą buvo antrasis osborningas ( = sukeltas Osborno efektas ) su Nokia N9 – Elop‘as pareiškė, jog net jei Nokia N9 bus sėkmingas modelis, daugiau MeeGo įrenginių nebus! Visa Nokia N9 linija staiga tapo seniena!

Įsivaizduokite, jog Apple CEO pareikštų „Jei iPad bus sėkmingas, mes jo vis tiek negaminsime!“. Neįsivaizduojate? Elop‘as taip padarė.

Proga sąmokslo teorijai – Elop‘as vykdo Ballmer‘io nurodymus? Microsoft kompanijai tikrai nereikia naujo atviro kodo konkurento, remiamo didžiausio gamintojo, kuris jau yra geresnių charakteristikų, nei Windows Phone. Be to, Nokia buvo pagrindinė Qt kūrėja – Windows Phone pasirinkimas eliminuoja galimybę pasinaudoti Qt potencialu, įdirbiu su Qt ir visu know-how, susijusiu su Qt!

3.6 Nokia N9

Nokia N9 buvo pirmasis MeeGo paremtas išmanusis telefonas, paleistas į rinką. Jei manote, kad Lumia 900 arba Lumia 800 atrodo puikiai – išvaizda buvo pasiimta iš Nokia N9.

Rinkoje retai pasitaiko supertelefonų – hitų, kuriuos nori turėti visi. Apple iPhone yra vienas iš jų. Nokia N9 galėjo būti vienas iš tokių telefonų – visi ženklai rodė tai. Viena iš apžvalgų apie Nokia N9 rašė:

„Jei iPhone yra Jėzaus telefonas, tai N9 – Dievo“. Nė vienas kitas Nokia telefonas nebuvo net prilygintas iPhone.

Dauguma apžvalgininkų liaupsino Nokia N9, daugeliu atvejų vertindami netgi geriau nei Apple iPhone 4S!

Vokietijoje „Der Stern“ pareiškė, jog „N9 yra toks geras, kad verta keliauti į Šveicariją ar Austriją, kad jį nusipirktumėte“. Pasirodo, Nokia nepardavinėjo N9 Vokietijoje ( bandė prastumti Lumia seriją ), o savaitraštis teigė, jog šis modelis vertas kelionės į kitą šalį, kad tik jį įsigytum. To nebuvo net su Apple iPhone!

Jei Blackberry planšetės būtų įvertintos geriau nei iPad, RIM CEO būtų pirmasis lėktuve į Berlyną su pilnu bagažu planšečių, kad tik Vokietijoje prasidėtų prekyba. Elop‘as? Elop‘as atmetė prekybos N9 modeliu galimybę Vokietijoje net ir tada, kai T-Mobile, didžiausias korinio ryšio tiekėjas Vokietijoje, atmetė savo planus platinti Lumia 900! Didžiausioje Europos rinkoje palankiausiai sutiktas ir geriausiai vertinamas telefonas NEBUS pardavinėjamas, nes … Elop‘as nenori.

Toliau dar linksmiau. D&AD apdovanojimai yra „Oskarai“ industriniame dizaine. Nobelio prizas technikoje. Ir štai, Nokia N9 laimėjo geriausio dizaino titulą. Ir aplenkė naująjį Apple iPad. Nokia aplenkė dizaine Apple. O Elop‘as atmetė galimybę prekiauti Nokia N9 Anglijoje! Elop‘as atmetė galimybę prekiauti Nokia N9 ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Taip pat JAV bei Hongkonge.

Paskelbus apie Symbian pabaigą, po vienerių metų Symbian paremti Nokia išmanieji telefonai vis dar nešė daugiau pajamų, nei Windows Phone! Taigi, jei gyvas lavonas (Symbian) galėjo pranokti Windows Phone pardavimus, įsivaizduokite, kiek stipriai galėjo pralenkti MeeGo …

Elop‘as slepia skaičius apie parduotas N9, tačiau pateikia Lumia skaičius. Vienintelė priežastis, paaiškinanti tokį elgesį – Nokia N9 parduodama geriau, nei visa keturių modelių Lumia linija!

3.7 Nokia N950

Įsivaizduokite, jog Apple gamina „iPad mini“, tačiau jo nepardavinėja, nors rinkoje yra ir susidomėjimas, ir noras pirkti. Skamba keistai? Elop‘as, Nokia taip elgiasi! Nokia turi N9 „seserį“ – N950, N9 su išslenkančia QWERTY klaviatūra. MeeGo paremta. N950 ne koks mitas – šis modelis gaminamas, tačiau NEPARDAVINĖJAMAS. Jei norite didelio lietimui jautraus ekrano bei kartu pilnos QWERTY fizinės kalviatūros, N950 gali būti kaip tik jums. Tačiau jei susidomėjote, teks nusivilti, nes šio modelio nusipirkti neįmanoma. Jis prieinamas tik programuotojams …

3.8 Meltemi

Pasaulis nėra vien tik turtinga Amerika, Vakarų Europa ar išsivysčiusios Azijos šalys. Yra ir Trečiasis Pasaulis. Ir jie nori turėti išmaniuosius telefonus. Tačiau neturi daug pinigų. Nokia stiprybė buvo pigūs telefonai. Gyvenant už dolerį per dieną, sunku skirti 600 $ dolerių už iPhone … Bet šie žmonės nori išmaniųjų. Trečiajame pasaulyje sparčiausiai auga būtent telekomunikacijų rinka. Ir Nokia vardas čia žinomiausias ir labiausiai atpažįstamas. Apple šiai rinkai per brangus, HTC nenori į ją taikytis, Sony nusigręžusi jau seniai – Nokia turėjo šansą turėti PELNINGĄ verslą ultrapigių išmaniųjų telefonų srityje, Trečiajame Pasaulyje.

Windows Phone yra netinkama mažesniame nei 100 $ kainų segmente. Pagaminus Windows Phone paremtą telefoną už mažiau nei 200 $, jo specifikacijos yra tokios prastos, kad sunku naudotis Skype ar žaisti bet kokį žaidimuką.

Ir štai, sutikite naują Nokia strategiją – Meltemi, Linux paremtą OS, skirtą itin silpniems, pigiems telefonas, kurie taptų itin pigiais išmaniaisiais, skirtais Trečiajam Pasauliui ir sparčiai augančiai rinkai. Ir ši strategija mirė kartu su Elop‘o tapimu CEO.

3.9 Lumia

Elop‘as sėkmingai nutraukė visus projektus, kur Nokia buvo stipri, ir metė visas jėgas ten, kur Nokia buvo silpna. Elop‘as šventai tiki, kad viskas, ko reikia – tai geresnis iPhone variantas. IPhone nepasižymi funkcijų gausa – Lumia jų irgi neturės.

Amerikiečiai nemoka gaminti išmaniųjų – jei norite studijuoti urvinių žmonių išmaniuosius telefonus – keliaukite į ledynmetį ( Kalifornija, Kupertinas, Apple ).

Viskas, kas išleista Apple nuo 2007-tų, yra kopija nuo japonų. 3G? IPhone – 2008, Japonijoje – 2001. Programėlių parduotuvė? Japonijoje. Vaizdo įrašymas? Japonijoje. Didelės raiškos ekranai? Japonijoje. GPS? Japonijoje? Žingsninė (turn-by-turn) navigacija? Japonijoje. Antra kamera? Japonijoje.

Elop‘ą galima suprasti – jis atkeliavo iš JAV. Jo požiūriu, jei kompanijai nesiseka JAV – jai nesiseka visiškai. Amerikai reikia iPhone? Vadinasi, reikia, kad Nokia gamintų iPhone kloną. Ir visiškai nesvarbu, kad Nokia buvo stipri Kinijoje, Singapūre, Malaizijoje, Italijoje, Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Rusijoje, Vokietijoje – vien Kinija yra didesnė rinka už JAV! Ir šioms rinkoms reikia microSD, HDMI, NFC technologijų, kurių Lumia serija neturi!

3.10 Ir vėl Microsoft!

Lumia serija su Windows Phone 7.5 Elop‘o buvo pristatyta kaip pasaulinis stebuklas. Po kelių mėnesių visa Lumia linija buvo osborninta, paseno. Staigiai. Šįkart pasistengė ne Elop‘as, o mielasis Ballmer‘is. Windows Phone 7.5 nebus galima atnaujinti į Windows Phone 8! Naujoji, karštoji Lumia linija, ką tik pasirodžiusi rinkoje, yra JAU pasenusi.

4. Vietoj pabaigos

• Elop‘as neteisingai interpretavo Nokia padėtį.
• Elop‘as pranešė pasauliui, kad Nokia ir jos produkcija yra patekusi į bėdą, nors realybėje viskas buvo gerai.
• Elop‘o „degančių platformų“ pranešimas sukėlė Rathner‘io efektą.
• Elop‘as per anksti pranešė apie Symbian ir MeeGo platformų vystymo nutraukimą ir perėjimą prie Windows Phone, taip sukeldamas Osborno efektą.
• Elop‘as sunaikino perspektyvią MeeGo platformą.
• Elop‘as atmetė galimybę pardavinėti Nokia N9 didžiausiose rinkose.
• Elop‘as atmetė galimybę pardavinėti N950 visame pasaulyje.
• Elop‘as nutraukė Meltemi projektą, neturėdamas alternatyvos ir prarado pigių išmaniųjų telefonų rinką Trečiajame Pasaulyje.
• Elop‘o proteguota Lumia serija patyrė Osborno efektą dėl Microsoft įtakos.

Paruošta pagal Communities Dominate Brands straipsnius apie Nokia.

Jau šiuose Seimo rinkimuose galėjome balsuoti elektroniniu būdu, iš savo kompiuterių: technologinių kliūčių tam nėra, o politikų išreiškiami nuogąstavimai dėl e–balsavimo saugumo yra susiję tik su politika, o ne su technologijomis, teigia Tyrūnas Jokubauskas, jau 12 metų aktyviai dirbantis saugos srityje kompanijos „Synergy Consulting“ vadovas.

„Apie elektroninį balsavimą Lietuvoje pradėta kalbėti jau prieš kelerius metus, dar 2008 m. buvo parengta profesionali akademinė „Elektroninio balsavimo galimybių studija“, – prisimena T. Jokubauskas. – Studija dabar jau kiek sentelėjusi, bet socialinės problemos, kurios ten gvildenamos, manau, ir šiandien dar aktualios. Technologiškai studija, aišku, stipriai pasenus. Bet, kiek pamenu, yra sukurta netgi algoritmų sistema testavimui, ir tie testavimai vyko.“

Tradicinis balsavimas – nesaugus

T. Jokubauskas mano, kad vertinant saugumą, tradicinis balsavimas prie urnos nėra kuo nors pranašesnis už elektroninį. „Atkreipiau dėmesį į tai, kad mūsų didieji politikos vyrai kažkodėl yra prieš elektroninį balsavimą, – sako pašnekovas. – O grindžia tuo, kad elektroniniu būdu – esą nesaugu. Bet reikėtų turbūt pradėti nuo to, kad nieko nėra saugaus, tradicinis balsavimas taip pat nesaugus – juk girdime, kaip perka balsus, parduoda, suskaičiuoti negali. Iki dviejų parų buvo balsai užstrigę. Kad negalima užtikrinti elektroninio balsavimo saugumo – labai jau neapibrėžtas pasakymas. Lygiai taip pat nieko nepasakoma, kai teigiama, kad negalima užtikrinti elektroninio balsavimo slaptumo žmonėms balsuojant iš namų, neva artimieji, šeimos nariai pamatys, už ką balsuoji. Bet juk normalioje šeimoje namiškiai ir taip žino, kas už ką balsuoja, juolab kad ta pati problema egzistuoja ir tradicinio balsavimo metu.“

Kitas priekaištas elektroniniam balsavimui, pasak T. Jokubausko, – kad, esą, egzistuoja elektroninio balsavimo dalyvio identifikavimo problema. „Bet galiu papasakoti savo patirtį paskutinio tradicinio balsavimo metu: padaviau balsuotojo pažymėjimą, o manęs net asmens dokumento nepaprašė. Komercinių bankų darbuotojai žino bent 7 būdus, kaip nustatyti, ar žmogaus asmens tapatybės kortelė tikra. O rinkimų apylinkėse dirbę žmonės net nežino, kokiu kampu pavertus kokias žvaigždutes turi pamatyti, tad jie to ir nedaro. Taigi, identifikavimo problema egzistuoja ir dabar, iš tiesų lengviau atėjus į rinkimų apylinkę prisistatyti Petru ar Jonu, nei suklastoti identitetą elektroniniu būdu“, – teigia „Synergy Consulting“ vadovas.

Yra galimybės, bet nėra noro

Iš principo elektoriniame balsavime realiai egzistuoja tos pačios bėdos, kaip ir tradiciniame balsavime, daro išvadą T. Jokubauskas. Jo nuomone, balsavimas internetu būtų ne balsavimo panacėja, o tik dar vienas papildomas balsavimo kanalas – patogesnis rinkėjams, nei stovėjimas eilėse rinkimų apylinkėje. „Technologinių kliūčių elektroniniam balsavimui nematau – šiais laikais egzistuoja puikios duomenų šifravimo technologijos, identifikuoti žmogų galima patikimai, – sako pašnekovas. – Aišku, balsavimui keliamų saugumo reikalavimų negalima lyginti su komercinėmis struktūromis keliamais, va esą bankai operuoja pinigais internetu ir nepergyvena: bankas yra bankas, o čia kalbame apie valstybę, apie grėsmę apkritai šalies demokratijai ir kitiems pamatiniams dalykams. Bet pati saugi technologija egzistuoja, tereikia imti ir naudoti. Juk nebūtume pirmieji, kitos valstybės jau naudojasi, iš jų galima ir pasimokyti. Mano supratimu, reikia tik noro, o technologinių kliūčių nematau.“

Nuo minimos „Elektroninio balsavimo galimybių studijos“ parengimo 2008 m. laikų didžiausias pokytis, ko gero – kad šiais laikais elektroninio balsavimo sistema būtų patraukli ne tik emigrantams ir negalintiems atvykti į rinkimų apylinkę, bet ir jaunesniam balsavimo teisę turinčiam rinkėjų ratui – ne vienas jaunesnis žmogus neina į rinkimus vien todėl, kad nemato prasmės jiems eikvoti laiko. Tačiau jei savo balsą būtų galima atiduoti penkioms minutėms prisėdus prie asmeninio kompiuterio – galbūt pasikeistų ir rinkėjų aktyvumas, ir patys rinkimų rezultatai.

Kad neišrinktų, ko nereikia

„Prieš rinkimus ne kartą buvo išsakyta nuomonė, kurią ir aš palaikau, kad kai kurios partijos, turinčios savo ištikimą ir nekintantį elektoratą, daugiausiai vyresnio amžiaus rinkėjus, nenori elektroninio balsavimo dėl tos priežasties, kad šitaip balsuotų daugiau jaunų žmonių, – sako T. Jokubauskas. – Ištikimas vyresnio amžiaus elektoratas eina prie balsadėžių, kaip sakoma, ir per lietų, ir per audrą. Ne paslaptis, kad orai tiesiogiai įtakoja dalyvavimą rinkimuose. Jaunimas, šiuolaikiškesni žmonės, labiau draugaujantys su technologijomis, galėtų būtų daug aktyvesni balsavime, jei galėtų balsuoti iš savo kompiuterių, nereikėtų niekur vaikščioti. Aišku, žmonės gali aiškinti, kad štai Estijoje yra elektroninis balsavimas, dėl to liberalai nuolat valdžioje. Bet liberalai valdžioje tikrai ne dėl to, tiesiog Estijoje kitos partijos daug silpnesnės. Taip, Lietuvoje jaunimas liberalus, gal liberalams tenkančių balsų skaičių ir pakeltų.“

Pasak pašnekovo, jei visi balsuotume elektroniniu būdu, išsispręstų ir tokios bėdos, kaip balsų skaičiavimo greitis ir tikslumas, viskas vyktų daug greičiau ir paprasčiau.
T. Jokubauskas įžvelgia ir ekonominę kliūtį, kodėl vis dar nebalsuojame elektroniniu būdu: „Manau, kad elektroninis balsavimas nepakeis tradicinių – yra ir bus žmonių, kurie eis prie balsadėžių. Bet elektroninė alternatyva būtina. Deja, sąnaudos organizuoti rinkimus nelabai priklauso nuo to, kiek žmonių juose sudalyvaus, tad sąnaudų eilutė, skiriama tradiciniams rinkimams, ir liks panašaus lygio. Tačiau atsiras papildoma eilutė – užtikrinti elektroninį balsavimą, tai irgi atsineš savo sąnaudas. Sistemų kūrimas, sistemų priežiūra, eksploatacija, testavimas, pakeitimai – visa tai kainuoja. Rinkimai kainuos brangiau. Bet čia nesutaupysi. Konstitucijos nepakeisi ir turi suteikti galimybę balsuoti žmogui, neturinčiam kompiuterio, jis turi tokią teisę. Taigi, net ir įvedus elektroninį balsavimą popieriukai, biuleteniai, urnos liks.“

O kaip dėl hakerių?

Elektroninių būdų, kaip būtų galima paveikti balsavimo rezultatus, pasak informacijos saugos konsultacinės kompanijos vadovo, yra labai nedaug. Vienintelis didelis pavojus – kad galima bandyti paveikti pačią sistemą, priversti ją nedirbti, kai reikia, kad ji dirbtų. „Kas nors suorganizuos DDoS (Distributed Denial of Service) tipo ataką, milžinišką srautą užklausų sistemai, ir mes, norintys balsuoti, tiesiog nesugebėsime pasinaudoti sistema, – paaiškina T. Jokubauskas. – Tai realistiškiausia grėsmė. Galima pradėti spekuliuoti, kad privatūs asmenys gali turėti tam interesų, privačios grupuotės, galbūt ir valstybė prieš valstybę. Prisiminkime estus – susipyko dėl II Pasaulinio karo interpretacijų su rusais, ir „gavo per galvą“ kibernetinėje erdvėje. Bet kaip realiai jiems pakenkė? – niekaip. Mes tik sužinojome, kad estų valstybinių institucijų portalai buvo atakuojami, bet juk kasdien visur vyksta įvairaus kalibro atakos. Vos ne kas savaitę vyksta atakos ir prieš mūsų valstybines institucijas. Jos nėra stiprios ir reikšmingos, bet jos vyksta.“

Pasak T. Jokubausko, su šiuolaikinėmis technologijomis išsprendžiama ir DDoS atakų problema: „Nesigilinant į detales, pasakysiu, kad galima statyti specialias dėžes, sugebančias utilizuoti didžiulius kiekius užklausų, tada atsiremiame tiktai į interneto kanalo pralaidumą.“

Anonimiškumas – ne problema

Elektroninio balsavimo priešininkai dar mėgsta teigti, kad balsuojant kompiuteriu iškyla grėsmė balsuojančio asmens anonimiškumui, tačiau T. Jokubauskais teigia, kad anonimiškumo išlaikymas – tik sistemos architektūros klausimas. „Žmogui pabalsavus, jo identitetas gali būti nesurišamas su atiduotu balsu, – sako jis. – Pradžioje žmogų identifikuoji, patikrini, kad jis tikrai yra tas, kas sakosi esąs, ir tada jau suteiki jam teisę balsuoti, bet niekaip nesusieji jo balso su juo pačiu ir išsaugai balsą be informacijos apie balsuotoją. Balsavimo slaptumą galima išsaugoti be jokių problemų.“

„Taigi, manyčiau, kad elektroninio balsavimo atsisakyta ne dėl technologinių pavojų, o dėl labai pragmatiškų išskaičiavimų“, – reziumuoja T. Jokubauskas. Jo teigimu, būtų galima įsivesti elektroninį balsavimą jau kitiems Seimo rinkimams – maždaug trejų–ketverių metų prireiktų su elektroniniu balsavimu susijusių įstatymų koregavimui, elektroninio balsavimo sistemos sukūrimui ir testavimui. Be abejo, kaip teigta ir 2008 m. Elektroninio balsavimo galimybių studijoje, pirmą kartą būtų protingiau vykdyti pilotinį elektroninio balsavimo projektą mažesnėje teritorijoje, mažesniam rinkėjų skaičiui, o jei rezultatas tenkins – tada jau pasiūlyti ir visai Lietuvai.

Atrodytų, dar visai neseniai į savo kompiuterius rašėme „Windows 7“ operacinę sistemą, kuri po „Windows Vista“ atrodė daugiau nei nuostabi. Vis dėlto, laikas bėga iš tiesų labai greitai, kadangi jau artimiausiu metu bus pradėta platinti kompiuteriai su „Windows 8“ platforma, kuri šioje „Microsoft“ operacinių sistemų serijoje įneš nemažai pakeitimų ir naujovių. Klausimas čia gali kilti tik vienas – ar galų gale „Windows“ pavyks atsikratyti kas antros sėkmingos versijos statuso? Būtent šio įrašo tikslas ir yra atsakyti į šį klausimą tiek sau, tiek FWD skaitytojams, pateikiant argumentuotą nuomonę apie „Windows 8“ operacinę sistemą.

Noras sukurti universalią sistemą

Tikriausiai visi sutiksite, kad rinkoje pasirodžius įrenginiams su lietimui jautriais ekranais, vartotojo sąsajos kūrėjai kardinaliai pakeitė mąstymą. Pavyzdžiui, turbūt dar pamenate tuos laikus, kai beveik visame internete buvo pradėta atsisakyti griežtų formų. Kitaip sakant interneto tinklapių kūrėjams, o tuo pačiu ir vartotojams, žymiai gražiau atrodė dizainai turintys apvalumus, o ne griežtas ir senamadiškai atrodančias griežtas linijas. Vis dėlto, laikui bėgant neišvengiamai grįžome ten, nuo ko ir pradėjome, o prie to, kaip ir minėjau, bene labiausiai prisidėjo lietimams jautrūs ekranai.

Panašu, kad apie tai jau gana senai galvojo ir „Microsoft“, kadangi jau „Windows 7“ operacinėje sistemoje galėjome pajausti grįžtančias griežtas formas. Pirmosios to užuomazgos jau buvo jaučiamos „Office 2007“ pakete, kadangi visos programinės įrangos vartotojo sąsaja sulaukė kardinalių pakeitimų. Vis dėlto, kiti šios naujovės nesugeba priimti dar iki šiol, tačiau asmeniškai man naujasis „Office“ dizainas tapo nebepakeičiamas, o kad jis žymiai geriau pritaikytas ir lietimams jautriems ekranams taip pat turėtų sutikti dauguma. Būtent šios „Office“ dizaino naujovės dabar yra pritaikytos ir „Windows 8“ operacinėje sistemoje dėl to pačios priežasties – noras sukurti universalią sistemą visiems įrenginiams.

„File Explorer“ (seniau „Windows Explorer“) nuo šiol taip pat pilnai pritaikytas lietimas jautriems ekranams, tačiau tai gali patikti ne visiems, o tuo pačiu ir man. Pagrindinė to priežastis yra papildoma užimama vieta ekrane, o ypatingai tai jaučiama mažesniuose, pavyzdžiui, nešiojamų kompiuterių ekranuose. Tačiau sąlyginai yra išspręsta ir ši problema, kadangi „Office“ stiliaus vartotojo sąsają galima paslėpti, o tuomet „File Explorer“ langas tampa netgi šiek tiek didesnis nei „Windows 7“. Be to, asmeniškai man ši juosta viršuje niekada neteikė daug naudos, kadangi visuomet naudojau tam tikras klavišų kombinacijas, tačiau siekiant sukurti universalią sistemą ją teko grąžinti. Džiugu yra tai, kad „Microsoft“ jos primygtinai nekiša visiems vartotojams ir tai yra pliusas.

Sistemos spartos patobulinimai

Labai džiugu ir sveikintina yra tai, kad „Windows 8“ veikia šiek tiek sparčiau nei „Windows 7“. Tai jaučiama tiek visų animacijų atvaizdavime, tiek visame sistemos veikimo procese. Žinoma, kol kas išlieka klausimas kaip sistema veiks po dviejų ar trejų metų pastovaus darbo, tačiau bent pirmasis įspūdins buvo tikrai teigiamas.

Šiek tiek didesnę „Windows 8“ operacinės sistemos spartą gali patvirtinti ir atlikti užsienio apžvalgininkų testai su įvairiomis programinėmis įrangomos. Be to, „Windows 8“ efektyviau išnaudoja ir kompiuterio operatyviąją atmintį. Galima manyti, kad šiek tiek spartos galėjo pridėti „Aero“ vartotojo sąsajos atsisakymas, tačiau tai yra daugiau mano spėjimas.

Taip, supratote teisingai, „Aero“ „Windows 8“ nerasite, o tai, manau, gali nepatikti kai kuriems UI entuziastams. Iš tikrųjų vos paleidus operacinė sistema iš pradžių be šio efekto jaučiausi gana keistai, tačiau gana greitai pripratau ir tai daugiau nekėlė jokių problemų. Įdomu yra ir tai, kad „Windows 8“ pagal ekrane esančio paveikslėlio spalvą automatiškai sugeba parinkti lango kontūro spalvą. Būtent šios savybės galbūt kai kuriems ir trūko „Windows 7“ operacinėje sistemoje.

Ar „Start“ atsisakymas tikrai katastrofa?

Bene didžiausias pakeitimas, kurį galima pastebėti „Windows 8“ yra tai, kad šioje operacinėje sistemoje nerasime iki šiol įprasto ir kai kurių galbūt pamėgto „Start“ mygtuko. Būtent tai yra turbūt pagrindinė priežastis dėl ko yra kritikuojama ši platforma, kadangi visi kiti kosmetiniai pakeitimai lyginant su „Windows 7“ yra sąlyginai nežymūs. Vis dėlto, mano asmenine nuomone, „Start“ dingimas iš „Taskbar“ juostos laikui bėgant gali virsti ne trūkumu, o netgi privalumu.

Pavyzdžiui, ankščiau niekada nesuprasdavau tikrosios „Start“ klavišo prasmės klaviatūroje, kol nepabandžiau „Windows 8“ operacinės sistemos. Nuo šiol šis klavišas tampa netgi labai reikalingas ir per visą platformos bandymo laikotarpį jį teko paspausti ne vieną ir ne du kartus. Tą patį galiu pasakyti ir apie Alt + F4 kombinaciją, kurią buvau visiškai pamiršęs, tačiau „Windows 8“ ją vėl priminė. Ir taip yra dėl to, kad „Windows 8“ „Start“ vartojo sąsaja neturi visiems priimtino išėjimo iš programų „X“ mygtuku. Galbūt tai yra apgalvotas „Microsoft“ sprendimas, kadangi fone veikiančios programos startuoja žymiai greičiau, tačiau asmeniškai aš nemėgstu bereikalingų procesų fone, o tai, manyčiau, kažkiek atsilieps ir planšetinių kompiuterių bendram darbo laikui.

Kitas klausimas, kurį turite užduoti kiekvienas sau pačiam – ar iš tikrųjų dažnai naudojate „Start“, kad jo atsisakymas yra tokia didelė problema? Asmeniškai man, „Start“ „Windows 7“ yra reikalingas tik greitoms paieškoms atlikti bei „Control Panel“ nustatymas pasiekti, todėl jo atsisakymas „Windows 8“ nesukelia jokių problemų. Būtent paminėtos funkcijos naujoje operacinėje sistemoje yra pasiekiamos dar lengviau. Pavyzdžiui, paiešką galite atlikti klaviatūroje paspaudę „Start“ klavišą bei iš karto pradėję rinkti norimą tekstą. Taigi, mano nuomone, įprasto „Start“ atsisakymas nėra jau tokia didelė problema, atsižvelgiant į tai, kad sistema tapo daug universalesnė.

Kiti Metro UI ypatumai

Nors oficialiai „Metro“ pavadinimo „Microsoft“ jau kaip ir vengia, tačiau bent jau kol kas alternatyvos pavadinimui nėra pasiūlyta, todėl ją taip vadinkime ir šiame įraše. Būtent ši vartotojo sąsaja yra patraukli tuo, kad vos įdiegus „Windows 8“ rasite kelias svarbias programėles, kurios tikrai palengvins gyvenimą. Pavyzdžiui, vos tik prisijungsite su savo „Gmail“ profiliu, gausite pilnavertę sinchronizaciją tiek su elektroniniu paštu, tiek su kalendoriumi, tiek su visais saugomais kontaktais. Visa tai yra sveikintina, kadangi akivaizdu, kad „Microsoft“ nesistengia per prievartą vartotojui kišti savo paslaugų, kuriomis jis nenori naudotis.

Tą patį galima pasakyti ir apie kitą programą „People“, kuri sukuria puikią socialinę erdvę. Kitaip sakant nurodžius savo „Facebook“ bei „Twitter“ profilius, visas naujienas iš šių socialinių tinklų galima gauti vienoje vietoje, o kontaktų sinchronizacija taip pat leidžia bendrauti su savo draugais tiesiogiai iš „Metro UI“. Vis dėlto, man, kaip „Google+“ vartotojui, pritrūko šio socialinio tinklo integracijos.

Vis dėlto, „Metro“ vartotojo sąsajoje yra ir keletas neapgalvotų sprendimų. Visų pirma jaučiama programų dublikacija tarp „Desktop“ ir „Metro“. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Chrome“ naršyklę, kuri jau yra pritaikyta „Windows 8“. Nors atrodytų tai yra ta pati naršyklė, tačiau „Desktop“ ir „Metro“ versijos yra suprantamos kaip dvi atskiros. Kitaip sakant jeigu „Desktop“ sąsajoje „Chrome“ naršyklėje prisijungsite prie tam tikro „Gmail“ profilio, tą patį turėsite padaryti ir „Metro“ sąsajoje.

Akivaizdu, kad naudotis „Metro“ sudėtingiausia bus tiems, kurie turi klaviatūras arba nešiojamus kompiuterius be „Hotkeys“ klavišų. Problema yra tame, kad „Microsoft“ nepagalvojo apie tokius elementarius dalykus kaip garso reguliavimas „Metro UI“. Pavyzdžiui, startavus „Video“ programai garsą galėsite padidinti tik patekę į „Desktop“, o tai yra tik papildomas nereikalingas darbas. Vis dėlto, man ši problema buvo neaktuali, nes nešiojamas kompiuteris turi minėtuosius „Hotkeys“ klavišus.

Džiugu yra ir tai, kad „Windows 8“ primygtinai neliepia naudoti „Metro UI“ programėlių ir pirmą kartą startuojant naujam formatui atsiklausia kokią programą naudojant paleisti rinkmeną. To privalumas yra tame, kad žmonės, kurie tiesiog negali pakęsti „Metro“ laikui bėgant visas savo rinkmenas pagal nutylėjimą galės paleisti iš „Desktop“ galbūt netgi pamiršdami „Metro“ vartotojo sąsają ir jos ypatumus.

Išvados

Asmeniškai man jokie „Windows 8“ pakeitimai nesukėlė nei menkiausios problemos ir jeigu teko susidurti su minimaliais nesklandumais jie buvo greitai išsprendžiami, o antrą kartą turbūt jau nebepasikartotų. Mano asmeninis patarimas būti tiesiog nepasitikėti internetinių „trolių“ komentarais iš serijos „man draugelis sakė“ ir „Windows 8“ operacinę sistemą išbandyti patiems, kadangi tik tuomet galėsite susidaryti tvirtą ir pagrįstą nuomonę apie naują produktą. Vis dėlto, iš dabartinių komentarų galima suprasti, kad dauguma žmonių nesiruošia keisti „Windows 7“ į naują operacinę sistemą. Būtent panaši situacija buvo ir pasirodžius „Windows Vista“.  Galima manyti, kad „Windows 8“ pagrindinis populiarinimo kelias bus planšetiniai kompiuteriai, o vėliau pripratusieji vartotojai tiesiog norės vientisumo ir šią operacinę sistemą įsidiegs ir į įprastinius kompiuterius. Tačiau „Windows 8“ savo pirmtako sėkmės, matyt, sulaukti nelemta. Taip galbūt bus dėl dingusio „Start“, o galbūt  dėl sąlyginai mažo skaičiaus naujovių, kurios patiktų didžiajai daliai vartotojų.

Prieš kelias dienas „Microsoft“ pristatė savo planšetę pavadinimu „Surface“, kuri bus dviejų versijų – su „Nvidia Tegra 3“ ir „Windows 8 RT“, o kita „Surface“ versija naudos „Intel Ivy Bridge“ procesorių ir tokią pačią OS, kuri bus naudojama asmeniniuose kompiuteriuose – „Windows 8 Pro“. Per pristatymą „Microsoft“ nepateikė „Surface“ kainos, tačiau visai neseniai ji buvo nutekinta. Ar „Microsoft Surface“ ras savo vietą rinkoje? Šiame straipsnyje aš pabandysiu tai panagrinėti.

Patikimi šaltiniai (tiksliai nepasakyta kokie) teigia, jog planšetės versija su „Windows 8 RT“ kainuos 599$ (1630 Lt) (palyginimui naujasis „iPad“ kainuoja 499$ (1360 Lt)), o versija su „Windows 8 Pro“ kainuos net 999$ (2720 Lt!). Turint omenyje, kad tokios kainos yra priskirtos versijoms be Wi-Fi ir su nedideliu kiekiu atminties (po 32 ir 64 GB atitinkamai), tai kainos yra iš tiesų labai aukštos. Beje, reikia nepamiršti to fakto, kad gyvename Lietuvoje, todėl čia šios planšetės kainuos dar bent jau 150$ (410 Lt) brangiau.

Kodėl „Surface“ su „Windows 8 Pro“ kainuoja tiek daug? Visų pirma, tai „Windows 8 Pro“ licenzijos ko gero kainuoja žymiai brangiau – jeigu „Windows 8 RT“ licenzija kainuoja 85 dolerius (230 Lt), tai mano spėjimu „Windows 8 Pro“ kainuos maždaug dvigubai brangiau. Toliau – procesorius. „Nvidia Tegra 3“ kainuoja viso labo nuo 15 iki 25$ (40-70 Lt), tuo tarpu „Intel Ivy Bridge“ kainuoja mažiausiai 200 (550 Lt) dolerių. Tai pat „Windows 8 Pro“ versija turi daugiau atminties bei didesnę ekrano raišką, o tai irgi kainuoja.

Taigi, pagalvokime realistiškai – pigiausia „Microsoft Surface“ versija Lietuvoje kainuos apie 2000lt, tai gal geriau nusipirkti „Samsung Galaxy Tab 2 10,1 3G“? Gausite 3G, sutaupysite pinigų. Galų gale galima nusipirkti „iPad 3“ su milžiniška raiška ir puikiu „Apple“ palaikymu. Bent jau žinosite, kad kelis artimiausius metus gausite atnaujinimus nemokamai, o ir po jų jūs dar turėsite galybę programėlių. O jeigu pagalvoti apie pigiausią „Microsoft Surface“ versiją su „Windows 8 Pro“, kuris pas mus kainuos apie 3000 Lt, tai gal geriau normalų nešiojamą kompiuterį įsigyti? Prie viso to dar galėsite ir pažaisti sudėtingesnius žaidimus ir galėsite būti labiau garantuoti, kad su tokiomis problemomis jūs nesusidursite.

Jeigu „Surface“ iš tiesų kainuos tiek daug, tai apie „iPad“ žudiko etiketę galime pamiršti, o „Surface“ versija su „Windows 8 Pro“ gali tapti viena iš didžiausių „Microsoft“ klaidų. Belieka tikėtis, kad kainos nebus tokios didelės ir mums bent jau apsimokės įsigyti „Microsoft Surface“.

Šaltinis

Per šių metų WWDC 2012 konferenciją, kurios metu paprastai pristatomi nauji „Apple“ produktai, buvo anonsuota „iOS 6“ – deja, bloga (bet gera „iPhone 3GS“ naudotojams) žinia tokia – „iOS 6“ atnaujinimą gaus tik šie įrenginiai – „iPhone 3GS, 4, 4S“ ir „iPad 2“, naujasis „iPad“ (A.K.A. „iPad 3“). Ko gero, visi pirmos kartos „iPad“ naudotojai pastebėjo „iPad“ nebūvimą sąraše, o „iPhone 3GS“ vartotojai – džiūgavo. Visgi daug kam kilo klausimas „Jeigu „iPhone 3GS“ sugeba, tai kodėl to nesugeba „iPad“, kuris yra galingesnis?“ Į šį klausimą šiandien ir pabandysiu atsakyti.

„Apple“ nori, kad pirktumėte naujus produktus

Visų pirma pradėsiu nuo ko gero pagrindinės priežasties, kuri “neleidžia” atnaujinti „iPad“ į „iOS 6“ – tai paprasčiausias „Apple“ noras daugiau užsidirbti. Įsivaizduokite, kad sužinote, jog jūsų planšetė daugiau atnaujinimų nebegaus, o patys atnaujinti (pvz su Custom ROM „Android“ atveju) OS negalėsite. Beje, iki šiol jūs buvote patenkinti produktu. Ko gero pirktumėte tos pačios kompanijos produktą, tiesa? Juk iki šiol buvote patenkinti, kodėl kitas šios kompanijos produktas turėtų jus nuvilti? Taigi, galima teigti, kad „Apple“ nori, kad jūs įsigytumėte naują produktą, bet nepamirškime kad taip daro visi („Samsung“, „LG“ ir t.t.), nes tai verslo pasaulis ir jeigu nori daugiau užsidirbti, tenka manipuliuoti žmonėmis.

Kita svarbi priežastis – papraščiausi techniniai sunkumai

Galiu beveik garantuoti, kad jeigu „Apple“ būtų padariusi „iOS 6“ atnaujinimą „iPad“, tai jis strigtų. Daug kas nesupranta, kodėl? Juk „iPad“ galingesnis už “iPhone 3GS”, kuris gavo atnaujinimą! Taip, gal jis ir galingesnis, bet ne viskas sprendžiama pagal procesoriaus dažnį.

Ekranas, GPU ir procesorius

Pradėsiu nuo to, kad „iPad“ turi 1024×768, o „iPhone 3GS“ 480×320 raišką. Taigi, kas čia negerai? „iPad“ turi daugiau negu 5 kartus didesnę raišką, už kurią atsakinga GPU, kuris ir „iPad’e“ ir „iPhone 3GS“ vienodas – „PowerVR SGX535“. Tuo tarpu procesorius, kuris atsakingas už visą kitą „iPhone“- 600Mhz, o „iPad’e“ – 1Ghz (1000Mhz). Taigi, jeigu GPU visą laiką atsakingas tik už ekrano raišką („iPad’e“ 1024×768) tai procesorius, be GPU pagalbos, sunkiai sugebės susidoroti su žaidimais, o kartais ir su vartotojo sąsaja (nes ir joje yra nemažai grafinių elementų). Tuo tarpu „iPhone 3GS“ turi viso labo 320×480 rezoliuciją – GPU visada apkrautas žymiai mažiau, todėl jis gali „padėti“ atkurti grafinius elementus procesoriui.

„Apple Maps“

Viena iš didžiausių „iOS 6“ naujovių yra „Apple Maps“, kurie turi ir 3D žemėlapius. Ko gero būtent tie žemėlapiai „iPad’e“ ir neveiktų sklandžiai. Kadangi GPU ir taip sunkiai apdoroja „iPad’o“ raišką, o prie viso to prisidėtų ir kiek sudėtingesnė „Apple Maps“ 3D grafika, tai sklandaus šių žemėlapių veikimo neįsivaizduoju.
Tuo tarpu „iPhone 3GS“ turi žymiai mažesnę raišką ir GPU galios pilnai pakaks apdoroti tokios raiškos „Apple Maps“ grafiką.

Apibendrinimas

„iPad“ išleistas 2010 metais, todėl nenuostabu, kad jis nesugeba „pavežti“ naujausio „iOS 6“ atnaujinimo, bet labai džiugu, kad milžiniško populiarumo ir iki šiol parduodamas „iPhone 3GS“ gavo „iOS 6“. Visgi manau, kad „iPad“ naudotojai nusivilti neturėtų – dar ilgai jūs gausite naujausias programėles bei žaidimus.

Prėjusį ketvirtadienį ir penktadienį “Litexpo” parodų rūmuose šurmuliavusi konferencija “Login 2012″ nepaliko abejingų. IT ir marketingo sferų speialistai rinkosi Vilniuje, o tie, kurie negalėjo atvykti – stebėjo transliacijas internetu. Pabandysime apibūdinti mūsų FWD komandos ir kitų internautų įspūdžius iš renginio.

Renginio organizavimo kokybė

Kol kas nesigilinant į pranešimus ir kitas detales, apžvelkime, kaip kokybiškai buvo organizuota pati konferencija. Iš vienos pusės, rengėjai pasistengė, kad konferencijos dalyviai turėtų informacijos – buvo dalinami lankstinukai su programa ir įvairių stendų “žemėlapiu”, tai padėjo. Tiesa, šiais metais buvo daug teminių stendų, reklamuojančių įmones ar jų paslaugas – tai padėjo praskaidrinti pranešimus ar praleisti laiką tarp jų. Galima pagirti organizatorius ir už tai, kad buvo suorganizuotos atskiros vietos “pagulėti”, kur galima buvo ir pasikrauti savo kompiuterį/telefoną, ir panaršyti internete. Taip pat buvo pasirūpinta maistu ir kava, bet vis tiek pačiame įkarštyje maitinimo “kioskelių” pritrūko – visgi keturios mini-kavinės keliems tūkstančiams žmonių yra mažokai.

Nors bendrai “Litexpo” rūmuose susirinkusiems 2800 žmonių renginys greičiausiai patiko, visgi organizatoriams priekaištų yra. Jie visi, iš esmės, susiveda į techninius nesklandumus. Visų pirma, interneto ryšio kokybė. Nors buvo žadėtas spartus “Zebra” internetas, jis tikrai piko metu neatlaikė masės vartotojų. Tiksliau, buvo įdomiai: didžiojoje salėje, kur susirinko daugiausiai žmonių, ryšį pagauti buvo praktiškai neįmanoma, kitose salėse internetas buvo stabilesnis, o atskirose poilsio zonose jau veikė visai stabiliai ir beveik be trikdžių. Šiaip gal ir logiška – jei atėjai panaršyti internete, sėdėk atokiau nuo tų, kurie atėjo paklausyti konferencijos. Tačiau tokie trikdžiai tikrai neleido nei produktyviai gyvai “bloginti”, nei dažnai pasireikšti “Twitter” tinkle su komentarais apie konferenciją.

Konferencijos pradžia – dalyviai tik rinkosi

Kitas dalykas – garsas ir mikrofonai pranešimų metu. Čia galima pacituoti kolegą Arūną:

Pagrindinėje scenoje praktiškai viso renginio metu fonavo garsas – cypčiojimai ir aidas tarsi iš tualeto buvo juokingi pirmas dešimt minučių, o tuomet ėmė erzinti. Kaip galima konferencijoje, kurios esmė – kalbėjimas, nesusitvarkyti su garsu – man yra visiškai nesuprantama. Beje, garso problemų buvo ir kitur, pavyzdžiui IQ forumo metu neveikė diskusijos dalyviams prisegti mikrofonai, o “atsarginio” mikrofono garsas kartkartėmis su trenksmu lūždavo…

Dar vienas akibrokštas rengėjams – oficialios svetainės Login.lt veikimo nesklandumai. Nors pačioje renginio pradžioje vedėjai paskelbė, kad būtent ten reikia ieškoti naujausios oficialios programos, o speciali mobili programėlė nebuvo pagaminta, bet oficiali svetainė antrąją dieną tiesiog nustojo veikti ir mėtė įvairias klaidas, kol galiausiai joje liko tik antros dienos programa be galimybės ją išsaugoti, o į vakarą puslapis iš viso permetinėdavo lankytojus į oficialią renginio “Facebook” svetainę (net ir dabar, rašant apžvalgą, norint peržiūrėti renginio programą, informacijos rasti praktiškai neįmanoma). Kai vakare žmonės norėjo sužinoti daugiau informacijos apie vyksiantį “Afterparty” renginį ir apdovanojimus, tekdavo paplušėti – sakykime, renginio pradžios laiką pavyko rasti tik oficialioje klubo “Loftas” svetainėje.

Programa ir pranešėjai

Nepasakojant detaliai apie kiekvieną pranešimą, galima visus juos suskirstyti į tris dalis: įdomius, pusėtinus ir nuvylusius. Žvelgiant į tinklaraštininkų ir internautų atsiliepimus, tikrai įdomių pranešimų buvo ne taip ir daug. Tarp jų buvo išskirti:

• Patrick Davison iš “Meme Factory”: jo pranešimas tikrai vertas vadintis geriausiu visoje konferencijoje – šmaikštus ir labai įžvalgus pasakojimas apie tai, kaip meme paveiksliukus ir internete paplitusius gyvūnėlių vaizdus išnaudoti praktikoje ir kodėl jie apskritai populiarūs;
• Andrius Užkalnis: kad ir kaip būtų keista technologijų ir progreso konferencijai, būtent jo pranešimas sulaukė daugiausiai žiūrovų, salė buvo sausakimša – Andrius nenuvylė ir žodžio kišenėje neieškojo, nors iš esmės kažko labai naujo ir nepasakė;
• DELFI direktorius Aleksandras Česnavičius: pasakojo apie televiziją internete ir galimas jos ateities kryptis, rodė įdomius duomenis iš užsienio rinkų;
• Dainius Liulys iš Pigu.lt: apie elektroninės komercijos realijas – iš analizės ir skaičių, tikrai įdomios įžvalgos apie e-komercijos rinkos ateitį.

Apie pusėtinus ir nuvylusius pranešimus geriau neužsiminsime, kad neįžeistume jų autorių, bet galime pastebėti vieną tendenciją. Žvelgiant į praeitų metų “Login 2011″, galima buvo šiemet bijoti “reklaminių” lietuviškų pranešimų, tačiau efektas gavosi priešingas – dažnas lietuvis pasakojo įdomiau ir atsakingiau, negu pakviesti svečiai iš užsienio.

Kodėl šiame sąraše nėra svarbiausio svečio Jimmy Wales? Ne, jo pranešimo negalima pavadinti nuviliančiu. Jis tvarkingai papasakojo apie “Wikipedia” praeitį ir dabartį bei pasidalino savo asmenine patirtimi versle. Bet, žvelgiant giliau, pranešime nebuvo nieko labai naujo, stebinančio, verčiančio diskutuoti – buvo panašu labiau į “About us” perskaitymą ir prisistatymą. Tuo labiau, kad Jimmy padarė keletą faktinių klaidų apie Česlovą Juršėną ir Žalgirio mūšį.

Dar vienas pranešimų formatas buvo kolektyvinės diskusijos. Teko būti trijose iš jų ir, tiesą pasakius, nei viena nepasirodė pakankamai gili ar įdomi. Pagrindinėje scenoje vykusi diskusija su Artūru Zuoku apie išmaniuosius miestus buvo labiau panaši į fantazijas, koks gi galėtų būti tas Vilnius ateityje (tolimoje), “NK” organizuota diskusija apie praeitį buvo įdomi tik tuo aspektu, kad kiekvienas prisiminė, nuo ko prasidėjo pažintis su internetu (bet vėlgi nebuvo nieko naujo pasakyta), kiek įdomesnė buvo tik “IQ” diskusija apie tai, kas turi mokėti už nemokamą turinį internete. Tiesa, diskusija tapo įdomesnė tik į pabaigą, kai buvo užmegztas ryšys su sale, tada jau norėjosi įsitraukti ir pateikti klausimų – bet, deja, skirtas laikas baigėsi. Esminė mintis iš diskusijų – ar jos apskritai reikalingos? Jei taip, tada jos turėtų būti organizuojamos kažkaip kitaip – aštriau, giliau, įtraukiant žiūrovus.

Papildomos pramogos ir stendai

Šiemet buvo tikrai įdomių pramogų renginio lankytojams – galima buvo ir išbandyti naująjį “Samsung Galaxy S III” telefoną, kuris Lietuvoje dar nėra pardavinėjamas, ir gauti nutapytą savo paveikslą su “Samsung” įrenginiu, ir pažaisti “Kinect” žaidimus, ir pailsėti “iDeal” poilsio zonoje, ir dar nuveikti daug ką. Už tai organizatoriams tikrai pagarba – neteko parodų rūmuose matyti labai jau nuobodžiaujančių žmonių.

Čia galime pateikti kelias video apžvalgas, kurias padarė mūsų komanda prie jau minėtų stendų.

Daugiau video medžiagos galite rasti mūsų “Youtube” kanale.

Login 2012 apdovanojimai

Antros dienos vakare menų fabrike “Loftas” buvo surengtas vakarėlis ir apdovanojimų ceremonija – daug kam buvo tikrai įdomu, kas laimės, ypač turint omenyje, kad šiemet kaip niekas į balsavimą buvo įtraukti internautai – kelis mėnesius galima buvo balsuoti už savo favoritus ir siūlyti savo darbus į nominacijas patiems. Mūsų FWD.lt projektas dalyvavo nominacijoje “Metų startas” – iš karto pasakysiu, kad, deja, nelaimėjome, statulėlę gavo Knygos.lt. Kaip ir kiekvieni apdovanojimai, šie sulaukė nemažai kritikos, bet tai normalu – visada bus laimėjusių ir pralaimėjusių, o pastarieji dažnai nemoka džiaugtis kolegų pergalėmis ir galvoja, kad komisija buvo nesąžininga.

Iš viso buvo išdalintos 23 statulėlės, tarp įdomesnių laimėtojų galima paminėti šiuos:

• Geriausias socialinio tinklo „Facebook“ puslapis – Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių įspūdžiai
• Geriausias tinklaraštis – Mykolo Klecko „Buržujaus rašinėliai“
• Geriausiu forumas – Uždarbis.lt
• Geriausia nekomercinė organizacija internete – Hub Vilnius
• Geriausias sporto projektas internete – Krepsinis.net
• Geriausia mobilioji svetainė – m.skelbiu.lt
• Metų eksportas – „Eskimi“
• Metų žmogus internete – Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Visus laimėtojus galite peržiūrėti šiame straipsnyje.

Dalyvių bendravimas

Priėjau prie svarbiausio dalyko. Iš daugelio konferencijoje dalyvavusių žmonių teko girdėti tą pačią nuomonę – kad “Login” konferencija vertinga ne tik savo pranešimais ir kviestiniais svečiais, bet labiau bendravimu tarp pačių dalyvių: juk ne paslaptis, kad į renginį suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos, tad kai kuriems tai puiki proga pasimatyti po ilgo bendravimo vien tik internete. Apie tai savo tinklaraštyje rašo ir vienas iš FWD autorių Tomas Morkūnas:

Pirmąją dieną nustebino internete žinomų žmonių gausa, buvo smagu pamatyti tiek daug iš interneto pažįstamų žmonių ir su kai kuriais susipažinti gyvai.

FWD.lt meet’as

Login 2012 buvo puiki proga susibėgti ir mūsų komandai – visgi esame geografiškai išsibartę po skirtingus miestus, o šiuo atveju galėjome pabendrauti gyvai, pasidalinti įspūdžiais iš rašymo, aptarti būsimus planus. Tuo pačiu ir kai kuriems autoriams buvo įteikti ką tik pagaminti firminiai FWD marškinėliai

Štai tokie mūsų marškinėliai – gal kada atpažinsite kituose renginiuose.

Login 2012 dalyvavo septyni iš FWD.lt bendraautorių

Apibendrinimas – kas įvyko ir ko tikėtis ateityje?

Bendrai “Login 2012″ renginį galima įvertinti tikrai teigiamai. Taip, yra taisytinų ir tobulintinų dalykų, bet jau kelis metus iš eilės panašiu formatu vykstanti konferencija jau tapo svarbiausiu IT ir interneto renginiu Lietuvoje, kuris sutraukia į Vilnių daug entuziastų bei savo srities profesionalų.

Reikia paminėti ir tai, kad jau paskelbta informacija apie kitų metų Login 2013 renginį, kuris vyks balandžio 18-19 dienomis. Svarbiausias anonsas – kad kitais metais į konferenciją pažadėjo atvykti Steve Wozniak. Įdomu, kad bilietai jau yra prekyboje – nekantraujantys jau gali juos įsigyti.

Manau, kad planšetiniai kompiuteriai, kaip ir telefonai gali puikiai pakeisti nešiojamą kompiuterį ir greitai šie prietaisai turėtų stipriai išpopuliarėti, o šioje rinkoje dar yra nemažai vietos. Sprendžiant iš įvairių gandų taip pamaniau ne tik aš, bet ir „Google“ – šį kartą ši kompanija ruošiasi išleisti savo planšetę. Kokia ji bus? Informacijos apie šį prietaisą internete yra nemažai – ja remiantis aš pabandysiu papasakoti koks bus naujasis „Google“ gaminys.

Gamintojas

Kaip žinia „Google“ patys nepagamino nei vieno telefono. Jie tik sukūrė „Android“ OS ir davė gamintojams nurodymus ką ir kaip reikia daryti. Pirmą „Google“ telefoną sukūrė „HTC“. Tuo tarpu pirmą „Google“ planšetę greičiausiai kurs „ASUS“. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad ši kompanija jau kūrė nemažai tablet’ų, tai pat „ASUS“ jau yra sukūrusi planšetę su „Nvidia Tegra 3“ procesoriumi (kurį „Google“ ruošiasi naudoti savo planšetėje), o ta planšetė kainuos viso labo 250 dolerių (apie 690lt). Panašios kainos planšetės nori ir „Google“. Ar „ASUS“ tikrai geras pasirinkimas? Manau, kad taip – jų planšetiniai kompiuteriai man visada patiko (o ypač „Transformer“ serija) – jie greiti, solidūs, gražūs ir patogūs naudoti.

Pavadinimas

Skaičiau daug įvairių straipsnių apie naują „Google“ gaminį, bet pavadinimo niekas taip ir neišsiaiškino. Visgi per daug spėlioti nėra ko – planšetė ko gero bus pavadinta firminiu „Google“ pavadinimu – „Google Nexus Tab“ (arba kažkaip panašiai). Bet ar tikrai „Google“ vadins, ir telefonus, ir planšetes beveik taip pat?

Ekranas

Ekranas yra vienas svarbiausių dalykų ne vien planšetėse, bet ir telefonuose, kompiuteriuose. Įvairūs šaltiniai teigia, kad „Google“ naudos 7 colių „Samsung“ gamybos „Amoled“ arba „Super Amoled“ ekraną, kuris bus 1024×600 arba 1280×800 raiškos. Taip šie ekranai būtų iš tiesų labai ryškūs ir geri, bet juk „Google“ nori sutilpti į 250 ar 200 dolerių (690 arba 550lt) rėmą, tuo tarpu vien „Amoled“ ekranas kainuoja apie 60 dolerių (apie 165lt). Mano manymu geresnis pasirinkimas būtų ne toks ryškus (tačiau ryškumo tikrai pakanka), bet pigesnis „IPS“ ekranas.

„Nvidia Tegra 3“ – pakankamai pigus procesorius, kad diegti į 150-250 dolerių kainuojančią planšetę

Kaip minėjau „ASUS“ jau yra sukūrę pigią planšetę su keturių branduolių „Nvidia Tegra 3“ procesoriumi, todėl panašu, kad „Google“ diegs tą patį procesorių ir į savo planšetę. „Nvidia Tegra 3“ yra iš tiesų greitas procesorius, o ir kaina nėra labai didelė – nuo 15 iki 25 dolerių (40-70lt). Mano manymu šis procesorius yra puikus pasirinkimas – su juo „Google“ kuriama planšetė bus pigi, bet greičiu nenusileis kelis kartus brangesniam „iPad 3“.

Kitos specifikacijos

Kadangi planšetę sudaro ne tik ekranas ir procesorius, todėl privalu papasakoti apie kitas jos detales.

Operatyvioji atmintis (RAM)

Čia „Google“ mūsų ko gero per daug nenustebins – ši planšetė greičiausiai turės 1GB RAM atminties. Nors pasižiūrėjus į LG Optimus LTE2 planšetė gali turėti ir daugiau operatyviosios atminties.

Vidinė bei išorinė atmintis

Ko gero planšetė turės 8GB vidinės atminties, tai pat turėtų būti galimybė įsidėti Micro SD iki 32 arba iki 64GB. Nors įmanoma, kad ši planšetė  turės viso labo 2-3GB vidinės atminties. Kodėl? Vidinė atmintis patenka tarp brangiausių telefonų ir planšečių komponentų, todėl įdėjus daug atminties planšetė gali peržengti 250 dolerių ribą.

Kamera 

Ko gero galinės kameros net nebus, tam kad prietaiso savikaina būtų mažesnė. Aš manau, kad planšetėje tos kameros ir nereikia – nejaugi eisi ir fotografuosi kažką su 7 colių milžinu? Žinoma priekinė kamera planšetėje yra privaloma. „Google“ planšetė ko gero naudos 2 megapikselių priekinę kamerą, kuri galės filmuoti HD raiška.

Baterija

Apie bateriją niekur informacijos neradau, nes tai nėra tas komponentas, kuris yra „įdomiausias“. Bet ko gero baterija nebus kažkuo labai ypatinga – Li-Ion tipo, o talpa turėtų būti nuo 4000 iki 6000 mAh.

„Google“ planšetėje pamatysime „Android Jelly Bean“?

Nors daugiau kaip pusė „Android“ įrenginių dar neatsinaujino į „Ice Cream Sandwich“ versiją, bet kalbama, kad „Google“ jau ruošia „Jelly Bean“ atnaujinimą. Beveik visi sako, kad „Jelly Bean“ versija dar bus žinoma kaip 5.0. Bet pagalvokime geriau – ką „Google“ gali padaryti tokio stebuklingo „Jelly Bean“ versijoje, kad iš karto šokti nuo 4.0 prie 5.0? Aš manau, kad „Google“ „Jelly Bean“ versiją numeruos 4.1 arba 4.2, bet tikrai ne 5.0. Ko galime tikėtis naujoje „Android“ versijoje? Visų pirma, tai geresnis keturių branduolių procesoriaus išnaudojimas – šiuo metu jau yra nemažai įrenginių su keturių branduolių procesoriumi, bet faktas, kad nei vienas iš tų įrenginių nesugeba pilnai išnaudoti visos savo galios. Tai pat galime tikėtis atsako į „Apple“ sukurtą „Siri“. Nebent „Google“ bijo, kad „Apple“ eilinį kartą apkaltins juos plagijavimu. Beje, „Google“ neseniai išleido savo naršyklės („Google Chrome“) mobiliąją versiją, todėl ko gero visi norėtų pamatyti „Google Chrome“ kaip numatytąją „Android“ naršyklę. Ar „Jelly Bean“ bus išleistas kartu su ƒ„Google Nexus Tab“? Vieni sako, kad taip ir bus, tuo tarpu kiti teigia, kad tai būtų gana kvailas „Google“ žingsnis, nes kaip jau minėjau dauguma įrenginių dar negavo „Android Ice Cream Sandwich“. Visgi nemanau, kad „Jelly Bean“ labai skirsis nuo „ICS“, todėl atnaujinti gaminius iš 4.0 į 4.1 gamintojams neturėtų būti labai sunku, todėl aš laukiu šios planšetės su „Jelly Bean“.

Kaina ir konkurencija su „Amazon Kindle Fire“

Kaina – vienas svarbiausių prioritetų kažką perkant. Šaltiniai teigia, kad „Google“ su savo planšete ruošiasi sutilpti į 250 dolerių (690lt) rėmą. Įmanoma, kad kaina net nesieks 200 dolerių (550lt). Taip, tai iš tiesų įspūdinga – techninės charakteristikos vienos geriausių rinkoje, o kaina viso labo keli šimtai. Žinoma, planšetės korpusas ko gero bus plastikinis, kas tikrai nesuteikia solidumo, o prie to mes dar neteksime kelių privalumų kaip galinė kamera, stereo garsiakalbiai ar „Super Amoled“ ekranas, bet kai prisimini kokia prietaiso kaina – visa tai nebėra taip svarbu. Beje, dauguma sako, kad ši planšetė nužudys „iPad“. Netiesa. Šis tablet’as ruošiasi konkuruoti su „Amazon Kindle Fire“ ir panašios kainos prietaisais. Žinoma, „iPad“ populiarumas turėtų kiek sumažėti, bet „Galaxy Nexus Tab“ nėra tas kuris turi „užmušti“ „iPad“. Kai „Google“ išleis (jeigu išleis) planšetę-flagmaną už bent jau 400 dolerių (1100lt), tai tada ir galėsime kalbėti apie konkurenciją su „iPad“.

Išleidimo data

„Google“ savo planšetę išleis liepą – taip teigia bene visi šaltiniai. Tai reiškia, kad praeis mėnuo po „Kindle Fire 2“ (arba „Kindle Ice“) išleidimo. Man atrodo, kad toks sprendimas nėra labai logiškas – tie žmonės, kuriems reikės pigios planšetės jau bus ją nusipirkę, todėl „Google“ kuriama planšetė gali „nublankti“. Bet niekas tiksliai dar nežino kada bus išleistos „Kindle Fire 2“ ir „Google Nexus Tab“ planšetės, todėl apie šių įrenginių išleidimo datą drąsiai kalbėti dar negalima.

Apibendrinimas

Panašu, kad „Google“ mums ruošia iš tiesų nuostabų produktą. Planšetė turės visas naujausias technologijas ir puikią kainą. Deja, bet dar nemažai dalykų nėra žinoma – neaišku, ar planšetė turės 3G ryšį, ar bus skirtingų prietaiso versijų ir t.t. Žinoma, mums belieka tikėtis, kad „Google“ iš tiesų mums ruošia planšetinį kompiuterį, kuris padarys iš tiesų nemažą žingsnį tablet’ų rinkoje.

Turbūt nemaža dalis Lietuvos gyventojų naudoja Android, Symbian ar iOS įrenginius, tuo tarpu apie Windows Phone (toliau WP) dauguma yra tik girdėję. Ar WP gali būti smartphon’ų ateitis? Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti tokią galimybę.

Žvilgsnis į istoriją

2007 metai – išleistas revoliucinis telefonas, kuris nebuvo panašus į nieką kitą – tai iPhone. Panašu, kad šis telefonas visiškai pakeitė telefono sąvoką. Tais pačiais metais Google išleido savo produktą – Android, kurį S. Jobsas išvadino vogtu produktu. Situacija buvo panaši į kažkada vykusią kovą PC rinkoje – Apple nukopijavo grafinę sąsają nuo Xerox ir įdiegė į savo OS, kuri buvo prieinama tik Apple ir jos produktams – niekas išskyrus Apple nelietė Mac OS, bet tada į PC rinką atėjo kitas žaidėjas.- Microsoft (toliau MS) – jie nukopijavo grafinę sąsają nuo Apple ir įdiegė ją į savo OS, bet yra buvo skirtumas – MS kurta OS buvo prieinama visiems kitiems gamintojams – ją galima buvo modifikuoti ir įdiegti į bet kokį kompiuterį. Galų gale, dėka Windows prieinamumo visiems, Microsoft gavo beveik visą PC rinką.

Ar tai neprimena dabartinės situacijos su iOS ir Android? Panašu, kad ir šį kartą atvira OS turėtų žymiai didesnę rinkos dalį, negu tik Apple plėtojama, kuriama ir naudojama OS. Ir štai staiga pasirodo kažkas naujo, nematyto, originalaus ir tą kažką sukūrė ne bet kas kitas, bet Microsoft. Microsoft? Taip tai jie. Panašu, kad ši kompanija, iki šiol beveik viską tik kopijavusi, sukūrė kažką savo – WP OS ir ypatingą Metro vartotojo sąsają.

MS pagaliau sugalvojo mąstyti kitaip negu kiti ir panašu, kad jiems visai neblogai pavyko. Metro vartotojo sąsaja susideda iš paprasčiausių spalvotų stačiakampių. Tame ir slypi visas originalumas. Mobiliosiose OS iki šiol matėme ikonas – visai kaip asmeniniuose kompiuteriuose, tuo tarpu Microsoft pasiūlė naują sprendimą – paprasti, spalvoti stačiakampiai. Tai ne tik atrodo gražiai, bet ir labai paprastai. Kai pirmą kartą į rankas paėmiau WP telefoną – aš iš karto žinojau kur eiti ir kaip naudotis telefonu, nes viskas buvo aišku. Tuo tarpu prisiminęs savo pirmą susitikimą su Android telefonu matau visai kitokį vaizdą – bandžiau atrakinti savo HTC Wildfire apie 2 minutes, ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Žinoma, po kelių valandų jau pripratau, bet manau, kad žmogui yra labai svarbus pirmas įspūdis. Apibendrinant Windows Phone Metro vartotojo sąsajos paprastumą, kai kuriose vietose yra lenkiama net iOS sąsaja.

Už pinigus draugų nenusipirksi. O partnerių?

Microsoft. Kai kurie šią kompaniją vadina M$. Kodėl? Nes M$ turi daug pinigų ir jie žino kaip juos išnaudoti. WP OS populiarumas kol kas dar menkas, bet programėlių šiai OS pritaikyta tikrai nemažai. Pasirodo, kad programuotojus vilioja ne pati MS sukurta OS, bet pinigai… Ši kompanija skelbia įvairius konkursus, dalina premijas už sukurtas programėles ir panašiai. Negana to, kad Microsoft su “pinigų maišais” traukia pavienius programuotojus ar grupeles, bet visai neseniai išaiškėjo, kad Microsoft užmokėjo gana nemažas sumas (tiksliai nepaminėta) tokioms kompanijoms kaip Rovio (Angry Birds), EA (The Sims, PES ir t.t.), Gameloft (Gangstar, Asphalt ir t.t.) ir panašioms didelėms kompanijoms kad jos pritaikytų ir kurtų žaidimus Windows Phone OS. Kadangi žaidimus mėgsta didžioji dalis vartotojų, (ir ypač jaunesni vartotojai) tai pritraukti prie savęs žaidimų kūrėjus yra puikus būdas pritraukti ir pirkėjus. 2 zuikiai – vienu šūviu.

Dvi galvos geriau už vieną

Taip taip, aš kalbu apie Nokia ir Microsoft bendradarbiavimą. Nokia kol kas sekėsi nekaip, nes senutė Symbian palygintas su iOS ar Androidu atrodė tarsi Seno vėžlio ir leopardo lenktynės. Symbian nebuvo pritaikyta liečiamiems ekranams, o ir greičio, naudodami Symbian, pajusti negalėjome. Nokia reikėjo ko nors naujo, būtinai!.. Ir štai staiga pagalbos ranką ištiesia Microsoft kartu su savo Windows Phone, kuriai irgi reikėjo pagalbos, nes kiti gamintojai nelabai gamino WP telefonus. Žinoma, Nokia sutiko (O kas jai beliko?) ir štai prieš kelis mėnesius pamatėme rezultatus – Nokia Lumia 710, 800 (kurį apžvelgė mano kolega Povilas Korop) ir 900. Tai buvo kažkas ypatingo – Nokia sukurtas dizainas buvo nematytas, kaip ir WP Metro sąsaja – kažkas šviežio telefonų rinkoje. Tai pat Microsoft skelbė, kad Nokia Lumia 900 yra greičiausias pasaulyje telefonas ir panašu, kad daugeliu atvejų jie neklydo. Bet didelio populiarumo šie telefonai nesulaukė. Kodėl? Nokia sugadino savo įvaizdį, kuris kadaise atrodė idealus, tuo tarpu Microsoft’o kurta OS buvo kažkas naujo, prie ko dar reikia priprasti. Panašu, kad Microsoft ir Nokia bendradarbiavimas kol kas didelių vaisių mums neatnešė, bet galbūt dar reikia palaukti?

Išvados

Apibendrinant Windows Phone esamą ir būsimą padėtį, manau, kad viskas yra neblogai – ko gero visi išbandę WP teigia, kad tai puiki OS – toks rezultatas tikrai džiuginantis. Kiti – laukia Windows Phone 8 (Apollo) kuri atneš milžiniškų patobulinimų šioje OS, tokių kaip mažesnis gamintojų ribojimas, tobulesnis multitasking‘as ir t.t.
Kalbant apie Nokia – panašu, kad ši kompanija dar turi parako – Lumia serijos dizainas tikrai patrauklus, o Microsoft visada gali pagelbėti, jeigu tik reikės. Manau, kad ateityje Windows Phone ras tikrai nemažai vietos smartphon’ų rinkoje.

Štai jau greitai bus metai, kaip mūsų portalas gyvuoja, ir ta proga nusprendėme priminti, kad prie mūsų komandos gali jungtis bet kuris iš skaitytojų, jei tik nori dalintis savo mintimis apie IT ir pažangias technologijas. Taigi, raginame prisijungti!

Trumpai apie FWD misiją ir jos įgyvendinimą

Portalas gimė iš idėjos suburti aktyvius Lietuvos IT temos tinklaraštininkus į vieną portalą, kur galima būtų rašyti kokybiškiau ir didesnei auditorijai, o ne “tyliai sau kamputyje”.

Įgyvendinimas tikrai pavyko ir pasiteisino – jau dabar mus kasdien skaito virš 1000 žmonių, o mūsų straipsnius perspausdina tokie grandai kaip Technologijos.lt ar 15min.lt. Taip pat per tą laiką laimėjome žurnalo “Naujoji komunikacija” metų nominaciją, tapome ir “Login 2012″ partneriais, aktyviai dalyvaujame naujų produktų pristatymuose Lietuvoje.

Per nepilnus metus (gimtadienis – liepos 20 dieną) jau parašyta 1200 straipsnių, prie rašymo prisidėjo net 26 skirtingi autoriai, iš jų pusė yra parašę bent po 10 straipsnių.

Žodžiu, tapome pilnateisiais žiniasklaidos atstovais, tik skirtumas tas, kad niekas nenurodinėja mūsų “formato” – rašome apie tai, kas įdomu, ir taip, kaip išmanome – griežtų ribų nėra.

Apie ką mes rašome?

Iš esmės, FWD turinys gali būti skirstomas į tris dalis:

• Kasdienės IT naujienos ir įdomiausių įvykių aptarimai;
• Produktų testavimas ir detalios apžvalgos;
• Trumpi patarimai, kaip pažangias technologijas galima naudoti efektyviau.

Jei manai, kad vienoje iš kategorijų turi ką pasakyti – tada tu tinki į mūsų komanda

Kodėl verta prisijungti?

Priežasčių yra nemažai, ir kiekvienas autorius atranda savo vidinę motyvaciją rašyti į FWD, bet apibendrinus galima išreikšti tokius privalumus:

• Gauname naujausią informaciją apie produktų pristatymus ir renginius Lietuvoje tiesiai iš gamintojų – dažnai yra nemokamų kvietimų, įskaitant ir dovanas iš pačių kompanijų;
• Gauname patestuoti produktus tiesiogiai iš gamintojų – kartais vos tik jie pasirodo Lietuvoje: neseniai turėjome naujausių telefonų “Nokia Lumia 800″ ir “HTC One S” apžvalgas;
• Kiekvienas autorius puoselėja savo asmeninį “prekinį ženklą” – yra skelbiami vardas ir pavardė, tokiu būdu jau ne vienas FWD autorius surado sau papildomų darbų ar partnerių (autoriai turi ir vizitines korteles);
• Didelė skaitytojų auditorija – įdomesnis parašytas straipsnis sulaukia ir “Like” paspaudimų, ir komentarų, ir kitokio dėmesio, kuris svarbus autoriui;
• Galimybė dirbti smagioje bendraminčių komandoje, kuri “iš idėjos” stengiasi tobulinti bendrą portalą, tuo pačiu ir savo rašymo įgūdžius, ir judėti į priekį kartu su technologijomis.

Atsiliepimas iš “fronto”

Savo įspūdžiais apie rašymą į FWD dalinasi vienas iš autorių – Tomas Morkūnas:

Su FWD esu nuo pat pradžių, nuo idėjos sukūrimo ir jos plėtojimo. Per šiuos nepilnus metus įvyko nemažai pokyčių, kurie mūsų portalą pavertė lygiaverčiu žiniasklaidos atstovu. Būti FWD komandos nariu, tai daugiau nei eiliniam IT portalui rašyti straipsnius. Čia esi pilnavertis komandos narys, tau suteikiamos visos galimybės išreikšti save ir tobulėti. Mane asmeniškai rašyti straipsnius motyvuoja dėka FWD testavimui gaunama naujausia technika: išmanieji telefonai, 3D televizoriai, kompiuteriai… Tikrai įdomu išbandyti pačia naujausią techniką, kuri kartais dar nėra pasiekiama eiliniam vartotojui. Prisijunk prie draugiško FWD kolektyvo!

Bet tai reikės daug dirbti?

Ot ir ne. Kaip jau minėjau, neturime griežto formato, tai liečia ir straipsnių dažnumą – kai kurie mūsų autoriai rašo kartą per mėnesį, kai turi laiko ir nori apie ką nors išdėstyti mintis. Jei nori būti aktyvesnis – be problemų, gali rašyti ir po kelis straipsnius per dieną. Viskas yra laisvos valios pagrindu – temas savo straipsniams irgi galėsi parinkti pats, o jei pritrūks fantazijos – padėsime.

Kaip prisijungti?

Jei parašytas paraginimas “užkabliavo”, tai brūkštelk laišką mūsų el.paštu info@fwd.lt. Prisistatyk ir papasakok, apie ką norėtum ir galėtum rašyti, tada el.paštu gautum detalesnę informaciją.

Tai tiek tam kartui. Žinokite, kad esame atviri tiek idėjoms, tiek komandos plėtrai, tiek portalo tobulinimui

Priešininkai metė savo ginklus. Trimis vienas už kitą geresniais modeliais ginkluota HTC One serija. Naujasis keturių branduolių procesoriumi varomas Samsung Galaxy SIII. Vienas už kitą plonesni Huawei Ascend modeliai. Symbian pamiršusi ir į Microsoft glėbį pasidavusi Nokia Lumia serija. Pora silpnų reklaminių kompanijų iš Blackberry. Viskas buvo skirta tam, kad būtų sustabdytas vienas vienintelis konkurentas telefonų pasaulyje. Apple iPhone.

Šis mažylis iš Kupertino slėnio 2007 metų vasarą apvertė visą mobiliųjų įrenginių rinką šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Iki tol telefonai buvo ginkluojami silpna interneto naršykle, „mediniu“ muzikos ir filmų grotuvu bei silpna elektroninio pašto programine įranga. Atėjus iPhone, atėjo ir laikas keistis. Tuomet revoliucinė „Safari“ naršyklė, šiomis dienomis nebe toks patogus, tačiau tuomet tarsi stebuklas atrodęs elektroninio pašto „klientas“ bei puikus Apple nugludintas medijos leistuvas. Konkurentai ilgus metus bandė prisivyti iPhone ne tik techniniais parametrais, bet ir susikurtu įvaizdžiu. Ir galiausiai jis buvo prisivytas. Praėjus beveik penketui metų didžiulį kąsnį rinkos iš Apple atėmė telefonai su didesniais ekranais, kai kurių vartotojų nuomone, geresnėmis operacinėmis sistemomis, ar tiesiog prieinamesne kaina.

Dėl to naujojo, jau šeštosios kartos iPhone daug kas laukia su tam tikru nerimu. Ar po savo įkūrėjo ir pagrindinio vizionieriaus Styvo Jobso mirties, netekus jo idėjų, Apple galutinai praras ir taip jau gerokai sumažėjusias savo pozicijas telefonų rinkoje? Naujosios kartos „obuolys“ turės gerokai pasistūmėti į priekį, lyginant su savo pirmtaku, kol kas geriausiu ir naujausiu iš iPhone – 4S modeliu, kuris, nors ir buvo geriausiai parduodamas iš visų penkių iki tol pristatytų (keturi milijonai vien per pirmąjį savaitgalį), tačiau vis dėlto susilaukęs daug kritikos dėl visiškai neišpildytų daugybės vartotojų lūkesčių. Todėl kalbos ir spekuliacijos apie šių metų iPhone netyla nuo pat penktosios kartos pristatymo, o priešininkam pristačius savo ginklus ir paruošus savo naujuosius telefonus, bei dienoms iki galimo pristatymo tirpstant vis greičiau, kalbos įsisiūbuoja vis smarkiau. O kol kas turimas žinias ir sukamas spekuliacijas apie naująjį, jau šeštąjį Apple telefonų veislės atstovą mes pristatysime šiame straipsnyje.

Procesorius

Konkurentams išleidus savo keturių branduolių procesoriais apsiginklavusius „flagmanus“, natūralu ir visiškai suprantama tikėtis, kad iPhone netruks vytis savo priešininkų. Dviejų branduolių ir keturių branduolių grafikos procesoriaus A5X procesorius, įmontuotas iPad, buvo skirtas daugiau negu trijų milijonų taškų apdorojimui naujajame Retina ekrane. Kadangi tiek taškų naujajame Apple telefone tikėtis išties neverta, neverta ir tikėtis, kad jame bus toks pat procesorius. Specialiai jam tikrai bus išleistas naujasis keturių branduolių A6. Nors naujojo iPad veikimas parodo, kad du branduoliai yra užtenkamai, vardan marketingo ir konkurencijos galima drąsiai teigti – keturi branduoliai naujojo iPhone procesoriuje tikrai bus.

Operatyvioji atmintis (RAM)

Šalia procesoriaus turėtų būti ir padvigubintas operatyviosios atminties (RAM) kiekis. Būtent tokį kiekį testuojamos operatyviosios atminties pastebėjo portalo 9to5mac.com darbuotojai, o kadangi kitaip teigiančių šaltinių nėra, belieka tikėtis būtent to.

Kamera

Bene stipriausia dabartinio iPhone 4S pusė yra kamera. Nuotraukos joje ryškios ir geros, o 8 megapikselių raiškos, regis, pakanka visiem, tiek HTC su One serija, tiek Samsung su Galaxy SIII nesistengė peržengti tos ribos, tikriausiai, to nesistengs daryti ir iPhone. Tačiau priekinė VGA (640×480) kamera tikrai bus patobulinta iki HD ar netgi Full HD raiškos.

Pavadinimas

Nors ir ne pats svarbiausias, tačiau visgi, irgi svarbus aspektas. Iš įvairių šaltinių girdimi ir įvairūs vardai: iPhone 4G (dėl galimo 4G palaikymo), iPhone 5 ar netgi iPhone 6 (su 4S modeliu tarsi praleidžiant penketuką). Tačiau po naujojo iPad pristatymo šį kovą, labai panašu, kad naujasis iPhone tiesiog ir liks „naujuoju „iPhone“. Dar naujojo iPad pristatymo išvakarėse netilo gandai apie iPad 3 ar netgi iPad HD vardus – „patikimas šaltinis“ įvardino prie Apple būstinės matęs dėžes su būtent tokiu vardu. Gandas taip ir liko gandu, o iš paslaptingosios kompanijos kol kas galime tikėtis ne aiškaus pavadinimo, o nuoseklumo, ir tikėtis, kad iPhone, lygiai kaip ir naujasis iPad, negaus jokio specialaus vardo, o tiesiog liks „naujuoju „iPhone“.

Ekranas

Atnaujinimas, kurio labiausiai prašė, tačiau taip ir negavo Apple gerbėjai. Šį karta, panašu, kad didesnis ekranas bus. Tačiau kokio tiksliai dydžio jis bus, vieningos nuomonės prieiti taip ir nepavyko. Nuo 3,8 iki 4,5 colio – tokia „pasirinkimų gama“ sukosi įvairiose spekuliacijose ar tiesiog žmonių svajonėse, kas netruko pavirsti į „itin artimų Apple žmonių suteiktą informaciją“ (pamenate iPad HD dėžes?). Tačiau galiausiai apkalbų verpetas pradėjo lėtėti, ir kol niekas neįpylė daugiau žibalo į ugnį, daugelis sustojo ties 4 colių Retina ekrano telefoną. Tiesa, kalbos apie pirmiems dviem iPad analogišką, tik žinomą, gerokai mažesnį 4:3 kraštinių santykio ir 1024×768 taškų ekraną vis dar netyla, ir kas žino, gal ateityje jos tik dar labiau pagarsės.

Dizainas

Apple visada, nuo pat savo įkūrimo pradžios iki šių dienų garsėja savo geru skoniu dizainui, ir sugebėjimu savo įrangą padaryti ne tik puikiai veikiančią, bet ir stilingą. Tačiau jau greitai senajam iPhone dizainui sukaks dveji. Ir Apple tikrai nenorės leisti pasikartoti praeitų metų rudens scenarijui, kada naująjį jų telefoną nusipirkę žmonės negalėjo leisti savo naujuoju pirkiniu pasigirti žmonėms, kadangi jis atrodė visiškai taip pat, kaip ir senasis, todėl su naujuoju dizainu jie tikrai pasistengs pasitempti. Internete sklando daugybė įvairių naujojo iPhone konceptų, tarp jų ir itin realistiškai ir itin gerai atrodančių, kaip šis prancūzų Nowhereelse darbas, tačiau pastaruoju metu internete sklando iLounge.com redaktoriaus Jeremy Horwitzo pateikta informacija, kuria teigiama, jog naujasis iPhone bus praktiškai vienodo dizaino, išlaikys beveik tokį patį plotį, tačiau bus dviem milimetrais plonesnis (iki 7,4 milimetro padalos) ir visu centimetru ilgesnis. Tačiau daug kas pastebi, jog toks ekranas sunaikins nuo 2007 metų šiems telefonams įprastą 3:2 kraštinių santykį, kas reikš, jog visiem aplikacijų kūrėjam savo produktus reikės perkurti iš naujo, siekiant juos suderinti su naujojo iPhone ekranu. Taipogi, iLounge redaktorius dar kartą patvirtiną jau seniai sklandžiusį gandą apie tai, kad Apple ketina pagaliau atsisakyti ilgus metus naudotos, tačiau jau per didelės ir nepatogios 30-pin jungties ir pakeisti ją mažesne ir patogesne 16-pin jungtimi, taip padarant naująjį iPhone visiškai bevertį su plačia gama specialiai Apple įrenginiams kurtų jungčių.

Išleidimo data

Iki iPhone 4S, kuris buvo išleistas spalį, visi iPhone modeliai būdavo pristatyti birželio mėnesį, todėl nenuostabu, jog daug kas iki šiol tikisi, jog iPhone bus pristatytas per Apple WWDC 2012 konferenciją birželio 11-15 dienomis. Tačiau kadangi per konferenciją jau yra tikimasi daugybės kitų naujienų, kaip šviežių Macbook ir iMac pristatymų, naujų iPod grotuvų paskelbimų, pranešimo apie iOS 6 ir OS X Mountain Lion, ar netgi tikro Apple televizoriaus, apie kurį yra kalbama iš tiesų garsiai, itin realiai atrodo tai, kad Apple nuspręs savo vartotojam gero duoti po truputį, ir iPhone paskelbimą ir išleidimą nukels dar vienam ketvirčiui. Antrą vertus, tai suteiktų konkurentams dar daugiau laiko atsiplėšti nuo Apple, ir daugelio jų fanų bei paprastų vartotojų nuomone, jiems jau geriau paskubėti, tačiau kol kas realiausia data yra laikomas šių metų ruduo, ir jeigu tiksliau – spalio mėnuo, lygiai metai po iPhone 4S išleidimo.

Štai tokios mintys apie naująjį būsimą “iPhone”. Ko jūs tikitės iš šio telefono artimoje ir tolimoje ateityje? Ar teisinga linkme eina mano pasvarstymai?

Kai kalbame apie paiešką, turime omenyje „Google“. Kai tema yra socialiniai tinklai, pasąmonėje tariamas „Facebook“ pavadinimas. Bet tik ne Rusijoje. Šalyje su dešimtimis milijonų interneto vartotojų šiose IT rinkose pirmauja vietiniai produktai. Pamąstykime, kodėl.

Pirmiausia – skaičiai

Paieškos sistemų sferoje Rusijoje pirmauja vietinis portalas Yandex, užimantis 60.5% rinkos pagal LiveInternet duomenis ir paliekantis “Google” tik 25.6% paieškų ir dar už nugaros tyliai alsuoja jiems į nugarą Mail.ru su 8.7% rodikliu. Be abejo, pagal kitus šaltinius skaičiai gali kiek skirtis, bet esmė išlieka ta pati – „Google“ nėra pirmas. Taip pat “Google” triuškinamai pralaimi ir el.pašto rinką – Rusijoje ją tvirtai užėmęs yra jau minėtas Mail.ru produktas su 90% auditorijos.

Kalbant apie socialinių tinklų sferą, „Facebook“ padėtis čia dar liūdnesnė – jis užleidžia pozicijas net dviem lokaliems konkurentams. Anot tos pačios LiveInternet statistikos, lyderis yra Vkontakte.ru su 64.7% rinkos, už jo žengia soc.tinklas Odnoklassniki.ru, turintis 13.8%, o Facebook gali “pasigirti” tik penkių procentų pasiekimu.

Paieškos rinka – kodėl „Yandex“?

Čia klausimą reikia užduoti kitaip – pagal ką žmonės renkasi paieškos sistemą? Dažniausiai, pagal rezultatų kokybę. O čia „Yandex“ savo darbą atlieka tikrai neprastai, ypač atsižvelgiant į kirilicos segmento paieškas ir vietinius lokalius poreikius. Skirtingai nuo „Google“, Rusijos paieškos gigantas nėra tiesiog baltas lapas su paieškos laukeliu – tai labiau portalas, kurio pagrindinė funkcija išlieka paieška, bet šalia jos dar yra ir kiti naudingi dalykėliai – svetainių katalogas, el.paštas, naujienos, orai, valiutų kursai. Gal tai ir yra vienas iš privalumų, nes „Yandex“ startavo dar tolimais 1997 metais, ir per tą laiką rusai priprato prie „portalo“ tipo paieškos sistemos, o „nuogas“ langas iš „Google“ jiems atrodo nykiai.

Yandex.ru pagrindinis puslapis atrodo kaip pilnavertis portalas

Kitas dalykas – pati kompanija „Yandex“ jau senokai nebeužsiima vien tik paieška. Jau buvo paminėta el.pašto paslauga, taip pat yra sukurtas labai solidus žemėlapių produktas, vietinė elektroninė valiuta, reklamos apsikeitimo tinklas ir dar daug naudingų paslaugų. Visa tai sudaro tokią infrastruktūrą, prie kurios pripratę vartotojai, sunkiai persiorientuoja ir dažniausiai lieka „Yandex“ tinkle. Kai kurie aspektai žygiuoja į priekį net sparčiau negu “Google” – tarkime, vakar pristatytam “Google Drive” servisui jau prieš mėnesį buvo paleista rusiška “Yandex” alternatyva.

Iš verslo perspektyvos šis paieškos gigantas irgi atrodo gana stipriai – prieš metus kompanija paskelbė apie savo IPO ir tuo metu buvo įvertinta net 1.3 milijardo dolerių. Tad, nors „Google“ ir stengiasi konkuruoti vietinėje rinkoje, bet varžovas yra labai stiprus ir nemanau, kad per artimiausius metus padėtis galėtų drastiškai pasikeisti.

Socialiniai tinklai – piratavimas lemia viską?

Socialinių portalų sferoje situacija Rusijoje yra labai įdomi. Čia beveik nėra tiesioginės panašių produktų konkurencijos, visi trys populiariausi tinklai turi savo ypatumų ir net kiek skirtingas strategijas. Įdomiausias veikėjas yra lyderis VKontakte.ru, kurio populiarumas yra sąlygojamas daugiausiai tuo, kad tame tinkle nėra beveik jokios cenzūros, kalbant apie ten įkeliamą ir naudojamą skaitmeninį turinį. Žmonės ten dalinasi nelegalia muzika, filmais, galima ten rasti net ir pornografinės medžiagos. Oficiali tinklo kūrėjų pozicija tokia, kad, gavę oficialų prašymą pašalinti kažkokius failus, jie tai daro noriai ir be ilgų ginčų, tačiau kažkokios išankstinės moderacijos praktiškai nėra vykdoma, arba jos rezultatai tikrai nėra patenkinami. Iš autorinių teisių gynėjų pusės, toks socialinis tinklas yra tikras košmaras, tačiau turint omeny, koks apskritai Rusijoje yra piratavimo lygis jau nuo seno, būtent tokia „įprasta“ aplinka ir suteikia „Vkontakte“ tinklui pranašumą prieš konkurentus.

Vienas iš VKontakte.ru vaizdų

Antroje vietoje žengiantis tinklas Odnoklassniki.ru gali būti pavadintas nišiniu. Nors pastaruoju metu jo kūrėjai kratosi kažkokio konkretaus kryptingumo, tačiau pats projekto pavadinimas išduoda pirminę idėją – suburti klasiokus. Tai galima vadinti atitikmeniu mūsų klase.lt projekto, atitinkama ir auditorija – vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai norintys pabendrauti su savo klasės ar kurso draugais.

Kurioje vietoje čia įsipaišo „Facebook“? Iš esmės, jį naudoja tie Rusijos gyventojai, kurie bendrauja su draugais iš užsienio, kur šis tinklas yra daug populiaresnis. O kadangi Rusiją vis dar galima laikyti gana uždara šalimi, kur emigracija nėra labai didelė, tai tokių „užsieniečių“ nėra labai daug, o kažkokių lokalių privalumų „Facebook“ kol kas pasiūlyti negali, o gal tiesiog ir nepersistengia.

Mentalitetas ir Rusijos talentų kalvė

Dar vienas aspektas, lemiantis lokalių produktų dominavimą Rusijoje, yra gyventojų mentalitetas ir savų pagamintų projektų išaukštinimas. Rusija didžiuojasi savo pasiekimais bet kurioje gyvenimo srityje, ir IT sektorius nėra išimtis – dalis rusų iš principo nesinaudos „Facebook“ tinklu vien dėl to, kad jis iš svetur. Tad šiuo požiūriu, vienintelis būdas konkuruoti su vietiniais produktais užsienio kompanijoms yra, atėjus į rinką, pasiūlyti būtent lokalių sprendimų ar papildomų paslaugų, kurios „priartintų“ vartotojus prie jų.

Kitas dalykas – talentingi Rusijos programuotojai ir projektų kūrėjai. Ne paslaptis, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje švietimas ir mokslas buvo tikrai aukšto lygio, tad tuo metu ar šiek tiek vėliau išsilavinimą gavę žmonės, tikrai turėjo visas galimybes įkurti sėkmingą inovacijų verslą, kad ir IT srityje. O turint omenyje apskritai Rusijos gyventojų skaičių, tai tikrai didelė tikimybė, kad tarp šimtų milijonų atsiras bent šimtas-kitas genijų, kurių sukurti projektai ir galės drąsiai konkuruoti su užsienio gigantais.

O gal ir lietuviai gali „pavaryti“?

Pabandykime panašų modelį pritaikyti mūsų šaliai. Ar yra/buvo Lietuvoje konkurentai minėtiems dviems gigantams? Prieš „Google“ aktyvų pasirodymą mūsų šalyje, visai neblogai su paieškos funkcija tvarkėsi portalas Search.lt, kuriame buvo ir svetainių katalogas, o taip pat atsimenu ir tokį bandymą kaip seklys.lt, tačiau abu jie neprigijo ir pralaimėjo konkurencinėje kovoje. Iš esmės, tai lėmė paieškos kokybė – visgi „Google“ net ir lietuviškus puslapius indeksuoja geriau, ieško greičiau ir veikia patikimiau, negu bet koks lokalus produktas, išskyrus galbūt siauras temines paieškas, kur „Google“ tvarkosi prasčiau.

O dėl socialinių tinklų tai pastebimas vienareikšmiškas masinis judėjimas iš kažkada populiaraus one.lt į „Facebook“ erdvę. Nes jau pribrendo ta kritinė masė naudotojų, išbandžiusių pasaulinio masto socialinį tinklą ir jame apsigyvenusių, o tuo pačiu ir atsitempusių tenai savo draugus. Greičiausiai, kalti ir emigracijos procesai – visgi daug mūsų tautiečių, išvažiavusių į užsienį, noriai bendrauja su užsienio draugais ir pažįstamais, o tam „Facebook“ puikiai tinka. Tad manau, kad ir šiame fronte nebus revoliucijos.

Pagrindinė mintis

Rusijos IT rinka yra gana unikali daugeliu požiūriu. Didžiausią skaičių interneto vartotojų Europoje turinti šalis gali sėkmingai puoselėti savo lokalius produktus ir daryti tai gana sėkmingai, dėl ko dalis užsienio kompanijų labai nedrąsiai žengia į Rusiją su savo produktais arba apskritai vengia tai daryti. O gal jūs pasiūlytumėte joms kokių nors idėjų, kaip užkariauti Rusijos IT sferą?

Įkvėpimas straipsniui iš TechCrunch įrašo

Daugelyje užsienio naujienų portalų pasirodė pirmieji gandai apie būsimą „Android“ operacinės sistemos versiją. Ir didžiausio dėmesio sulaukė būtent „dvigubos įkrovos priemonės, leisiančios persijungti tarp dviejų operacinių sistemų (Android ir Chrome OS), neperkraunant pačio įrenginio“. Tiesa, daugeliui buvo mįslė, kaip visa tai gali veikti.

„Ubuntu“ paskelbus apie integraciją su Android telefonais, atgijo senokai matyta webtop technologija. Šią technologiją pradėjo „Motorola“ kompanija, kuri siūlė webtop tipo nešiojamuosius kompiuterius kaip priedus „Artrix“ ir „Bionic“ telefono modeliams. Tiems, kas nežino, su kuo yra valgomas webtop, kaip programinę įrangą galima apibūdinti paprastai: tiesiog prijungus telefoną prie doko (angl. dock), kuris jungiasi su monitoriumi, įrenginys tampa pilnaverčiu kompiuteriu. Galima naudotis įprastomis naršyklėmis, rašyti trumpąsias žinutes ar net vykdyti balso skambučius. Plačiau apie „Ubuntu“ ir „Android“ integraciją skaitykite kolegos Dainiaus naujieną.

Taigi, jau galima spėti, kad per šiais metais vyksiantį „Google I/O“ ar net „Mobile World Congress“ renginį bus galima išvysti ne ką kitą, o „Android“ telefoną su „Chrome OS“ webtop funkcija. Ir visa tai atrodo iš tiesų logiška, kadangi „Google“ nupirko šios technologijos pradininkę „Motorola“.

„Ubuntu“ skelbė, kad integracija su „Android“ tikrai nėra sunkus uždavinys, mat abi operacinės sistemos naudoja Linux branduolį (kaip, beje, ir „Chrome OS“). O minimalūs reikalavimai įrenginiams skamba taip: dviejų branduolių bent 1Ghz dažnio procesorius, 512MB operatyviosios atminties, 2GB vidinės atminties, USB ir HDMI jungtys. Kalbant apie „Chrome OS“ reikalavimus nešiojamiesiems kompiuteriams, tai jie yra panašūs. O šiandieniniai „Android“ telefonai ir planšetės jau dabar atitinka šiuos reikalavimus.

Praėjusią savaitę internautai džiaugėsi dėl to, kad jiems pavyko sustabdyti ar bent jau pristabdyti SOPA ir PIPA įstatymus JAV kongrese, o praktiškai tuo pačiu metu kitoje pasaulio pusėje, Japonijoje, pasirašomas tarptautinis susitarimas ACTA, kurio esmė yra panaši į minėtus du teisės aktus, tik šįkart pasėkmės gali būti globalesnės. Pasiaiškinkime, kas yra tas ACTA įstatymas.

Pastaba. Šiame straipsnyje kai kur išreiškiau savo asmeninę nuomonę dėl ACTA įstatymo, ji gali ir neatspindėti visos FWD komandos pozicijos.

Pradėkime nuo geografijos. Jeigu SOPA ir PIPA buvo įstatymai, svarstomi JAV kongrese, ir nukreipti daugiau į amerikiečių autorinių teisių gynimą prieš viso pasaulio pirataujančius žmones, tai ACTA yra tarptautinis susitarimas. Tame tarpe jame dalyvauja ir Lietuva, kaip ES narė. Liūdna žinia, kad iš mūsų pusės susitarimas jau pasirašytas – ketvirtadienį Tokijuje mūsų atstovas padėjo parašą kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Anksčiau, dar spalio mėnesį, ACTA buvo pasirašiusios tokios šalys kaip JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Singapūras, Marokas, Pietų Korėja. Tad pagrindinė mintis – kad šis susitarimas liečia tiesiogiai ir mus. Dėl to dėmesio – nagrinėsime pačią ACTA esmę.

Tiems, kas supranta angliškai, labai kokybiška santrumpa video formatu:

ACTA buvo jau seniai svarstomas tarptautiniu mastu, ir jo tikslas nėra tiesiogiai susijęs su anti-piratavimu. Susitarimas apima intelektinės nuosavybės gynimą tokiose srityse, kaip prekiniai ženklai, vaistų gamyba ir autorinės teisės internete. Graži vizija – sakykime, jeigu jūs stengėtės ir sukūrėte gražų video, įrašėte dainą ar net išradote naujoviškus vaistus, tai ACTA gina jūsų kaip intelektinės nuosavybės savininko teises – bet kas, kas nukopijuos jūsų kūrybą ir įdės į internetą, arba pradės gaminti vaistus pagal jūsų technologiją, bus pripažintas nusikaltėliu.

Bet perkeliant šio įstatymo mintis į paprastą interneto realybę, tai, visų pirma, labai sunku būtų atsekti, koks objektas yra saugomas autorinių teisių, o koks ne. Sakykime, jums patiko “Youtube” video filmukas ir norite pasidalinti juo su draugais, įdėdami į savo asmeninį tinklaraštį. O tame filmuke figūruoja koks nors prekinis ženklas – “Coca-cola”, “Ford” ar “DELFI”. Arba, dar blogiau, pats video filmukas yra sukurtas organizacijos, kuri saugo savo autorines teises. Taigi, šiuo atveju, esate pažeidėjas. Tarp kitko, galėjote matyti, kad “Youtube” iš dalies jau buvo įvedusi panašių teisinių normų vykdymą, kai tam tikri vaizdo įrašai pagal savininko reikalavimą buvo apsaugoti nuo įkėlimo į kitas svetaines “Embedding disabled by request” arba net neprieinami geografiškai “Video is not available in your country”.

Taip pat ACTA skiriasi nuo minėtų SOPA ir PIPA tuo, kad svarstymai vyksta gana “tyliai”, neviešinant atskirų posėdžių etapų ir rezultatų. Susitarimas jau pasirašytas keliasdešimties pasaulio šalių, įskaitant ir tą pačią JAV, o interneto visuomenė sujudo būtent neseniai, kai apie ACTA apskritai buvo prabilta kiek garsiau. Tada prasidėjo ir mitingai Lenkijoje, ir blogerių raginimai priešintis, ir kitos protesto akcijos. Deja, kol kas tai nedavė apčiuopiamų vaisių – išskyrus nebent tai, kad atsistatydino Europos parlamento pranešėjas. Bet dar ne viskas prarasta – pagal ES teisinius normatyvus, dėl galutinio šio įstatymo priėmimo dar turi balsuoti Europos Parlamentas, o tai įvyks ne anksčiau negu birželio mėnesį. Tad Europoje aktyvi visuomenė dar gali padaryti įtaką.

Yra ir dar vienas įdomus klausimas – juk visa tai turės būti kažkaip sekama, ypač internete. Tad čia ir prasideda panašumai tiek su SOPA, tiek net kažkiek ir su neseniai Baltarusijoje įvesta interneto stebėjimo sistema – kiekviena iš ACTA susitarimą pasirašiusių šalių galės/turės įpareigoti šalyje veikiančius interneto tiekėjus sekti srautą ir pranešti apie pažeidimus, o vėliau galbūt būtent per tuos pačius tiekėjus ir imtis sankcijų prieš pažeidėjus – sakykime, uždrausti konkrečiam piliečiui naudotis internetu.

O nusileidus visiškai ant žemės į savo gimtąją šalį, kol kas sunkiai įsivaizduojama, kaip būtų vykdomas toks susitarimas, net jei ir būtų priimtas. Tikėtina, kad pagal tai, kaip šiuo metu aprašytas ACTA, pažeidimų galima būtų rasti pas daugelį internete naršančių lietuvių – juk mes noriai dalinamės internete atrastomis nuotraukomis ar video medžiaga, net ir atmetant tuos tikruosius piratus, kurie siunčiasi ar įkelia į “torrent” svetaines nelegalius filmus ar muziką. Tad būtent tuo ACTA susitarimas ir yra pavojingas – kad gali nukentėti visai nekalti piliečiai, kurie net nežinos, kad kažką pažeidžia, o piratai rastų kokį nors sprendimą, kaip ir toliau piratauti.

Koks galėtų būti sprendimas, tinkamas abiem pusėms – tiek intelektinės nuosavybės savininkams, tiek paprastiems internautams? Geras klausimas. Mano nuomone, autorines teises tikrai reikia ginti, ir šie pirmieji garsūs žingsniai tai dar kartą įrodo, bet bandoma tai daryti per daug abstrakčiai – įstatymai aprašyti taip abstrakčiai, kad pažeidimus galima traktuoti labai įvairiai, ir galutinį sprendimą priimtų konkrečios šalies konkretus teisinis organas, o tai jau suteikia daug laisvės įvairioms konspiracijoms. Bet tikėkimės, kad šis ar kitoks panašus susitarimas, net jei ir bus priimtas, Lietuvoje būtų pritaikytas racionaliai, atsižvelgiant į mūsų šalies realybę.

Tiems, kas turi laiko ir noro pasigilinti į patį įstatymą, štai jo tekstas lietuvių kalba.

O ką jūs pasiūlytumėte, kad būtų apgintos autorinės teisės? Jei ne SOPA, PIPA ar ACTA, tai kas?

Socialinis tinklas “Twitter” ir toliau tampa vis populiaresnis. Atnaujintas dizainas, pritrauktos investicijos – žodžiu, 140 simbolių idėja tikrai verta dėmesio. Bet pažvelkime kiek giliau – juk daug dalykų mūsų gyvenime pastaraisiais metais tampa trumpesni, paprastesni ir netgi bukesni. Kryptis – kad tik žmogui reikėtų mažiau galvoti ir galima būtų greičiau atlikti norimą funkciją. Bet ar tai tikrai gerai? Pamąstykime.

Skaitymas ir rašymas – informacijos kiekio (r)evoliucija?

“Twitter” yra tik ledkalnio viršūnė, kurią galima apčiuopti ir pamatuoti gražiu skaičiumi 140. Būtent toks apribojimas taikomas žinutėms, ir tai žmonėms patinka. Galima trumpai išsakyti savo nuomonę kažkokiu klausimu, o tuo pačiu ir skaitymas tampa daug trumpesnis. Tačiau pažvelkime šiek tiek iš toliau – juk kažkada žmonės skaitė tik knygas. Vėliau atsirado laikraščiai ir žurnalai, kurie gana glaustai nupasakojo naujienas ir pakomentuodavo įvykius. Tada atsirado internetas ir viskas nušvito naujomis spalvomis – naujienų portalai, tinklaraščiai ir visiška laisvė turinio prasme: rašytojai gavo įrankį rašyti ir patogiai skelbti savo mintis internete, o žingeidūs interneto naudotojai gavo priėjimą prie tų pačių išsamių tekstų. Valio!

Bet kartu su internetu atėjo ir kita problema – informacijos kiekis. Jau dabar internete yra milijardai terabaitų įvairios informacijos, ir tas kiekis žada tik didėti. Dėl to įvyko kitas pokytis – ieškodami informacijos, žmonės nori sutaupyti laiko ir susiaurina savo paieškas iki keliolikos ar keliasdešimt tinklalapių. Bet, kita vertus, norisi juk perskaityti viską, o tai reiškia dideles laiko sąnaudas. Tad tokiu natūraliu būdu atsirado žmonių poreikis skaityti mažiau! Tiksliau, skaityti suglaustą informaciją. Dar žiauriau – pastaraisiais metais internete žmonės, ne skaito, o tiesiog permeta akimis tekstą. Skenuoja, kaip robotai, ir bando susiurbti svarbiausią informaciją. Iš to atsirado netgi ilgų tekstų “baimė” ir atitinkama abreviatūra TLDR (angl. “too long – didn’t read”) – juk būna taip, kad atsiverčiate straipsnį, pamatote jo ilgį ir nusprendžiate “ai, gal neskaitysiu”. Arba išsaugote kur nors perskaitymui vėliau – bet ar tikrai vėliau perskaitote? Šis straipsnis irgi gali būti “auka” – tikrai abejoju, ar visi atsidarę atidžiai perskaitys visus 1000 žodžių.

Kita medalio pusė – rašymas. Šiuo atveju tie patys tinklaraštininkai jaučiasi kiek keistai: lyg ir norisi rašyti ilgiau, plačiau, giliau ir dėstyti savo mintis, bet kad žmonės ilgų tekstų neskaito! To pasekoje ir atsiranda autoriai, kurie uždaro savo tinklaraščius ir persikelia į socialinius tinklus – kaip tai visai neseniai padarė žinomas blogeris Karolis Pocius. Ir tada grįžtame prie to paties 140 simbolių ribojimo – pasirodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje daug kam jis visai tinka.

Laiškai irgi panašūs į “Twitter” žinutes

Atskira informacijos pateikimo tema – laiškai. Kada paskutinį kartą rašėte ilgą popierinį laišką kam nors? Na, gerai, nusileiskime ant žemės – tebūnie elektroninis laiškas. Bet ilgas, bent kokios 4-5 pastraipos. Įdomus pastebėjimas iš mano paties gyvenimo – man gana dažnai parašo jaunuoliai, prašantys patarimo ar pagalbos tinklalapių kūrimo ar programuotojo karjeros pasirinkimo klausimais. Ir kai, norėdamas žmogui padėti, parašau ilgą laišką su plačiais komentarais, iš tolimesnių atsakymų jaučiu, kad žmogus nustemba! Maždaug, eina sau, ne tik atsakė bet dar ir plačiai atsakė. Būdavo ir tokių atvejų, kai iš atsakymo matėsi, kad mano komentarų net neskaitė iki galo…

Kompiuteriniai žaidimai – kiek įmanoma paprastesni

Atsimenu, kad prieš kokių 10 metų žaidimų rinkoje vyravo rimtos strategijos. Arba šaudyklės – bet tokios, kur dar reikėdavo rimtai pagalvoti ir išanalizuoti kelių ar keliolikos veikėjų veiksmus vienu metu. O atsakykite į klausimą, koks kompiuterinis žaidimas dabar populiariausias pasaulyje? Taip, nesuklydote – “Angry Birds”! Tampyti paukštukus su pirštais tapo mėgstamas užsiėmimas milijonams pasaulio gyventojų. Kodėl – nes tai paprasta. Ir tendenciją galima įžvelgti visur – žaidimai persikraustė į socialinius tinklus, kur bandoma iš žmonių išvilioti jų laiką ir pinigus, darant kiek įmanoma paprastesnius ir “bukesnius” žaidimus. Dar vienas efektas, kad žmonės prie tų trumpučių ir labai paprastų žaidimų vis tiek gali praleisti valandų valandas, bandydami pasiekti rekordą ar nurungti kaimyną iš gretimo kambario.

Kodėl taip išpopuliarėjo serialai?

Filmų industrija vis dar surenka pilnus kino teatrus ir šluoja milijonus. Bet ar nepastebėjote, kiek pastaruoju metu išpopuliarėjo serialai? Pusvalandžio trukmės nedideli filmukai, kurių gerbėjų auditoriją irgi galima matuoti milijonais. “Daktaras Hausas”, “Kalėjimo bėgliai”, “Didžiojo sprogimo teorija” – visi šie pavadinimai žinomi daugeliui. Ir dar vienas aspektas – internete “torrent” svetainėse naujausios serijos prieinamos vos ne iš karto po transliacijos per TV. Tad, iš esmės, nuo bet kokios serijos parsisiuntimo iki peržiūros pabaigos gali praeiti ne daugiau kaip pusvalandis. O palyginkime nuėjimą į kino teatrą, kartais tai tampa iššūkiu: juk reikia skirti filmui dvi valandas, o jeigu kino teatras toli nuo namų, tai – o varge – visas tris valandas! O pusvalandį skirti serialui – negaila, daug paprasčiau. Ar tai nėra tas pats “gyvenimo supaprastinimo” efektas?

Tinklalapių kūrimas taip pat pasikeitė

Prieš kokį penketą metų web-meistrai džiaugėsi, kad yra dalyviai Web 2.0 revoliucijos – gimė nauja tinklalapių karta, kur patys žmonės gali kurti turinį. Tada dar labiau išsiplėtė portalai, siūlydami kuo daugiau įvairių funkcijų – viename web-projekte tikrai galima buvo rasti gausybę nuorodų. Ką matome dabar – žengiama atgal prie paprastumo. “Usability” profesijos atstovai vienbalsiai teigia, kad dabartinis tinklalapių kūrėjų iššūkis – pritraukti lankytojo dėmesį per kelias sekundes. Būtent tiek vidutiniškai praleidžiama tinklalapyje pirmą kartą, ir jeigu per tą laiką nesugebėsite žmogaus “užkabliuoti”, jis gali nebesugrįžti. Dėl to dabartinė tendencija yra stengtis riboti funkcijų skaičių, taikyti kuo mažiau spalvingų dizaino elementų, vėl grįžta paprastas juodai-baltas apiforminimas. Ir tai tampa vos ne atskira specialybe – sugebėti didelį informacijos kiekį suglausti į kelis meniu punktus. Tai tikrai sudėtinga – Markas Tvenas kažkada yra parašęs: “Aš tau parašiau ilgą laišką, nes neturėjau laiko parašyti trumpo laiško”.

Vietoje išvados

Visi mes skubame. Šiame informacijos amžiuje stengiamės padaryti kiek įmanoma daugiau darbų, perskaityti kuo daugiau naujienų ir būti įvykių sūkuryje. Bet to rezultatas – vis dažniau išgirstame frazę “neturiu laiko”. Tiek iš kitų žmonių, tiek iš mūsų pačių. O juk laiko tėkmė nepasikeitė – paroje tos pačios 24 valandos, o valandoje tos pačios 60 minučių. Laimei, filmas “Įkalinti laike” dar netapo realybe. Patys skirstome savo laiką. Tai ar tikrai jį reikia iššvaistyti, darant milijoną smulkių darbelių, kurių vėliau neprisiminsite? Apie kiekį ir kokybę vakar užvirė įdomi diskusija viename forume. Pamąstykite, ar galite daryti kažką prasmingiau ir giliau, nuo to gal pajusite tik didesnį malonumą.

Man labai patinka kiekvienais metais vykstančios mobilaus ryšio operatorių Kalėdinės akcijos – jose tarp telefonų reklamos galima išgirsti vieną labai svarbią mintį: bendraukime! Geriausia dovana šventėms yra jūsų dėmesys šeimos nariams ar draugams, kurių seniai nematėte. Neapsiribokite 140 simbolių ar trumpu eilėraštuku-sveikinimu, paskambinkite ar nuvažiuokite. Sakote, kad neturite laiko? Atminkite – niekas taip neriboja mūsų laiko, kaip mes patys…

Sunku būtų Lietuvoje rasti IT krypties žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie laidą NKTV. Šį sezoną ją galime matyti internetu ir nuo to kiek pasikeitė laidos formatas. Ta proga kalbiname ilgametį jos vedėją ir front-meną Ernestą Janušą – paklausėme apie laidos praeitį, kelius ir klystkelius, bei apie naują formatą. Taip pat sužinosite, kokios priežastys paskatino atsisakyti TV eterio ir persikelti į virtualią erdvę.

Labas, Ernestai. Kiek metų jau gyvuoja NKTV, skaičiuojant nuo pat pirmojo sezono? Kas per tuos metus pasikeitė – laidos idėja, auditorija, jūsų komanda?

Nusikelkime kelis mėnesius prieš “Naujosios Komunikacijos” startą LNK televizijoje 1999 m. rugsėjį. Tuomet “Radiocentre” vedžiau šeštadieninę laidą apie technologijas “Tinklas”. Baisiai jau mėgėjiškai viskas ten vyko Tuometinis žurnalo “Naujoji Komunikacija” leidėjas Marius Matulevičius bei režisierius Rytis Liutkus sutarė su LNK generaliniu direktoriumi Pauliumi Kovu, kad gamins laidą apie technologijas. Reikėjo tik vedėjo ir redaktoriaus. Pasisiūliau į atranką. TV patirties – nulis, ant pečių tik keli metai savaitgalinio radijo. Ir… trach-babach, atranka laimėta (be manęs buvo dar vienas vaikis. Aš pasirodžiau prastai, jis, akivaizdu, dar prasčiau:). Štai taip devyniolikos tapau laidos vedėju.

Pokyčių komandoje buvo, bet daugiau ne redaktorinėje, o vaizdinėje srityje. Keitėsi nemažai montažo režisierių, operatorių. Buvo vienas – kitas žurnalistas, atskirų rubrikų rengėjas.
Dabar dirba chebra, su kuria būname kartu jau kokius 6-7 metus. Tad visi vienas kitą pažįsta kaip nuluptus

Pats visus tuos metus esi nepakeičiamas laidos vedėjas. Ar pačiam nenusibosta? Esi patenkintas savo kaip front-meno darbu?

Nepakeičiamų nėra ir nebus. Ypač tokioje laidelėje kaip NKTV. Ar nenusibosta? Jei grįžau daryti darbą iš noro ir idėjos – matyt, kad ne. Jau vien dėl to, kad malonu kas savaitę pabūti su komanda. Kartu išgerti vakarinės kavos, pasijuokti iš kvailų dublių, papykti, kad kompiuteris ir vėl grybą mėto.

Visiškai patenkintas niekada nebuvau. O kai dabar pasižiūriu dešimtmečio senumo laidas (mat ieškau medžiagos rubrikai “NKTV archyvas”), tai… mamma mia! Ką TV bosai galvojo sau? Ar jie akli buvo?

NKTV laida buvo transliuojama per keletą TV kanalų ir galiausiai dabar persikėlė į internetą. Kokios priežastys – nepavyksta susitarti su TV kanalais dėl sąlygų? Juk turite tikrai gana didelę gerbėjų auditoriją.

Mūsų auditorija (lyginant su bendro pobūdžio TV laidomis) nebuvo didelė niekada. Mes niekuomet neužtikrindavome televizijai geriausio reitingo tame eterio pusvalandyje. Kaip dabar pamenu, niekada, visiškai niekada būdami LNK mes nenumušdavome tuo pat metu per TV3 rodomo popigio filmo “visai šeimai”. O kai reitingų karai tarp dičkių paaštrėjo ir jiems tapo svarbus kiekvienas reitingo skaičius po kablelio, mums buvo keliami vis didesni finansiniai reikalavimai. Suprask: jei nesurenki krūvos žiūrovų, mokėk mums už eterį daugiau. O tuomet atsiranda spaudimas mums susirinkti daugiau reklamos. Susirenki mažiau – mažiau lieka lėšų turiniui. Tiesiog niekada per dešimtį metų nebuvo taip, kad televizija pirktų mūsų produktą. Visuomet už eterio skylę mokėjome mes patys.

Paskutinis mūsų orinės TV etapas “Lietuvos ryto TV” iš pradžių vyko gana sklandžiai. Dirbome sau gražiai idėjiškai, beveik nemokamai, ir džiaugėmės, kad televizija rodo mūsų produktą. Tikėjomės po kurio laiko pradėti uždirbti iš reklamos. Tačiau visiškai netikėtai buvome paprašyti pradėti mokėti už eterį. Iš ko? Iš savo kišenės? Dėkui, ne.

Kadangi tapome nebereikalingi, spjovėme ir išėjome gyventi savo gyvenimų.

Naująjį sezoną startavote internete per savo nktv.lt. Tai reiškia, kad net ir ne TV formatu tikite laidos idėja. Nebuvo minčių atsisakyti projekto ir užsiimti kažkuo kitu?

Po kelių mėnesių negalvojimo apie TV mūsų direktorius Gintautas Rakauskas susikvietė mus pietų ir pasiūlė dirbti vėl. Drąsiai – tik tinkle. Pagalvoję, kad prarasti neturime ko, kibome į apmąstymus apie stilistikos pokyčius. Nutarėme, kad darysime tik tai ką norime ir tik taip kaip norime. O kas mums gali nurodinėti dabar? Na, nebent Youtube executive boardas

Naujasis laidos formatas “leidžia” Ernestui taip pat ir energingiau mojuoti rankomis. O kas uždraus?

Kokie pirmieji žiūrovų įspūdžiai iš naujo laidos formato ir šiokio tokio “cenzūros” atsisakymo?

Prieš pirmosios laidos startą galvojome, kad 3-4 tūkstančiai peržiūrų laidai jau bus geras rodiklis, pasirodant taip paprastai, be jokios rinkodaros kampanijos. Tačiau, bang, ir antrosios laidos peržiūros perkopė 20 000! Mes vis dar negalime patikėti savo akimis ir lyg pat parketo lenkiamės visiems, spaudusiems Play. Pasirodo, mes reikalingi. O tai kur kas svarbiau nei honoraras. Čia aš rimtai.

Kalbant apie laidos turinį, daug laiko skiriama žaidimams ir interneto nuorodoms. Ar nemanote, kad būtų geriau pagal galimybes skirti daugiau laiko rimtesnėms apžvalgoms ar rinkos tyrimams?

Manome. Labai manome. Tačiau tai ateis tik su laiku. Tiksliau, su pinigais. Jei pradėsime gauti bent šiokias tokias pajamas, investuosime jas į turinio gerinimą. Šiuo metu kiekvienas NKTV darantis žmogus turi bent po vieną visos dienos darbą. Ir dar mes turime šeimas bei laisvalaikį Tad džiaugiamės padarydami tiek, kiek dabar. Bet daugiau įdomaus turinio norime ir norime stipriai.

Apskritai, ar sunku kurti NKTV? Kiek maždaug laiko užtrunka laidos paruošimas, ar viską spėjate, ar visas planuotas idėjas pavyksta įgyvendinti prieš kameras?

Per daugybę metų nušlifavome darbo mechanizmą, susidirbome su kolegomis. Tad viską suprantame iš akių kryptelėjimo. Standartinis studijinis filmavimas trunka 3-4 valandas. Montažas su taisymais – trigubai tiek. Dar, be abejo, yra turinio ruošimas, interneto reikalų tvarkymas ir kitokios smulkmenėlės, naudojančios laiką. Norime ir atnaujinti nktv.lt dizainą, įdėti vieną kitą trečią galimybę, bet mūsų webo žmogus turi dar tūkstantį projektų, kurie maitina jo šeimą. Tad dabar darome tiek, kiek galime.

Ir pabaigai asmeninis klausimas: iš ko susideda jaunystės eliksyras? Juk iš tikro, praėjus 12 metų, tavo išvaizda ekrane praktiškai beveik nepasikeitė

O, o aš jau galvojau, kad “jaunystės” klausimo nebebus ir būsiu praslydęs:) Laikau tai komplimentu, ačiū. Bet dabar pažiūrėkime į situaciją realistiškai. Man yra 32 metai. Tai yra nedaug. Šiuo metu aš atrodau kaip ir turi atrodyti eilinis tokio amžiaus žmogus. Tačiau problema yra ta, kad panašiai atrodžiau ir prieš dešimt metų. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog aš ne “nesenstu”, o… susenau dešimtmečiu per anksti, po paraliais! Vat jei jūs paklaustumėte, kodėl tada taip blogai atrodžiau… Atsakymas bus patarimo forma: meskite lauk cigaretes, bandeles, blogus kirpėjus ir įvertinkite, kad sporto klubai ne veltui pastatyti jums panosėje. Ir dar. Turėkite vaikų

Užbaigdamas, noriu itin padėkoti FWD.lt už dėmesį mūsų laidai. Turiu jūsų srautą RSS skaityklėje ir nuolat seku, ką veikiate. Šaunu, kad esate, šaunu, kad vis dar degate noru. Be jūsų Lietuvos technologijų erdvėje būtų liūdniau.

* * *

Po tokio smagaus pokalbio su Ernestu galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra tokių savo srities entuziastų, tęsiančių savo darbą ne dėl pinigų, o iš idėjos. Tad belieka pabaigai tik parodyti jums naujausią NKTV laidą – jau internetiniu formatu. Kaip vertintumėte tokį komandos sugrįžimą?

Žiūrėti naujojo sezono laidas galite internete – tinklalapyje NKTV.lt. Nauja laida pasirodo kiekvieną sekmadienio rytą, o kada jūs ją žiūrite – visiškai nesvarbu.

Žodis “freelance” pastaruoju metu Lietuvoje skamba labai dažnai. Vienas iš tokių specialistų “lizdų” yra Hub Vilnius – coworking’o centras, kuriame dirba ne viena dešimtis verslininkų-individualistų. Pakalbinome vieną iš Hub Vilnius aktyvių narių – fotografą ir žurnalistą Augustą Didžgalvį, kuris iš savo patirties papasakojo apie tai, kokia Lietuvoje yra situacija su “freelancer’iais”.

Dirbti sau pastaruoju metu tapo madinga tendencija. O kokia šiuo klausimu Lietuvos realybė? Ar daug mūsų šalyje tokių freelancer’ių?

“Dirbti sau” nėra jokia mada, individualus darbas egzistavo *visais* laikais ir *visose* bendruomenėse. Tame tarpe ir viduramžių Lietuvoje ar dabartinėje Šiaurės Korėjoje. Kas dabar tapo _iš tikrųjų_ madinga – tai apie savarankišką veiklą pasiskelbti aplinkiniams, laikyti tai savotišku prestižo reikalu.

Lietuvoje dirbančių individualiai buvo visais laikais – tam užtenka atsiversti tarpukaryje išleistą kalendorių (kuriame tiesiog PILNA įvairiausios, šiuolaikiškai kalbant, “frilanserių” reklamos), prisiminti okupacijos metus (kai paklausa kokybiškoms paslaugoms būdavo tiesiog milžiniška) arba pirmus nepriklausomybės metus kai tūkstančiai žmonių tiesiog neturėjo kitos išeities, kaip tik verslininkauti. Tokiam darbui viešumas visai nebūtinas, todėl laisvųjų profesijų atstovų Lietuvoje ir pasaulyje yra gerokai daugiau, nei mes manome.

Ar galima išskirti profesijas ar kryptis, kurių specialistai dažniau pasirenka šį kelią?

Tradiciškai individualų darbą pasirenka specialistai, kurių esminį kapitalą rinkoje sudaro ne materialūs dalykai, o žinios ir asmeninė patirtis ar intelektinė nuosavybė. Banaliausios sritys – architektūra, dizainas, konsultavimas, IT, renginių organizavimas, vertimai. T.y. tokios, kurių esminis darbo įrankis gali būti ir lapas popieriaus su pieštuku. Žodžiu, švarus darbas prie biuro stalo.

Ką galima pasakyti tiems skeptikams, kurie sako, kad Lietuvoje iš freelance’o daug uždirbti beveik neįmanoma?

Tokiems žmonėms verta priminti jog sumaniai frilanseriaujantis plytelių klojikas prieš krizę uždirbdavo per metus šešiaženkles sumas, o Google ir Facebook su YouTube (t.y. multimilijardinius koncernus) įkūrė irgi savarankiškai dirbantys jaunuoliai. Tokie skeptikai ignoruoja kapitalizmo realybę – didžiąją dalį mokesčių bet kurioje pažangioje rinkoje sumoka būtent smulkusis verslas (o frilansas ir yra pats tikriausias smulkusis verslas).

Ar nėra taip, kad Lietuvoje galiojanti įstatymų ir mokesčių sistemą labai apriboja freelancer’ių finansines perspektyvas?

Lietuvos mokestinė sistema frilansui, bent jau kol kas, yra daugiau nei nuostabi – egzistuoja toks puikus dalykas, kaip verslo liudijimas. Gaunamas greitai ir administruojamas paprastai. Kitaip sakant, susimokėjus vos kelias dešimtis litų galima gauti neribotas pajamas ir visiems savo samdytojams išrašyti sąskaitas bei taip švariai uždirbti savo pirmuosius tūkstančius. Jei verslo liudijimų neliks, daugumai teks kooperuotis ir įkurti savo įmones. Iš esmės, nors tai ir brangiau, tačiau verslininkas mokesčių nemoka pats, tai už jį padaro, nors ir netiesiogiai, jo užsakovai. Sumaniam frilanseriui bet kuriame kontinente mokesčiai niekada nebuvo problema – sovietmečiu frilansas nebuvo legalus, tačiau tai nereiškia jog neegzistavo.

Ar Vilniaus HUB’e dauguma dirbančių žmonių dirba būtent sau? Ar yra ir nutolusių darbininkų?

Hub Vilnius – tai yra, kad ir kaip keistai neskambėtų, individualistų bendruomenė. Todėl kiekvienas dirbantis apie savo veiklą informuoja nebent tik savo potencialius ir esamus klientus ar partnerius, tad atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma – kolektyvo nariai neprivalo teikti ataskaitų apie savo ūkinę veiklą nei kitiems nariams, nei Hub Vilnius vadovybei. Pats klausimas nėra tikslus – nutolęs darbininkas yra ne kas kita, kaip tik tas pats frilanseris, tačiau tiesiog išskirtinai dirbantis vieninteliam užsakovui. O kelių užsakovų darbus dirbti, už kiek ir kokiu būdu – tai kiekvienas sprendžia savarankiškai.

Įprasta “Hub Vilnius” darbo diena

Jeigu kalbėti apie freelancer’io darbo vietą – kas geriau: savo namai ar toks coworking’o centras kaip jūsų?

Kalbant apie individualią veiklą nėra vienareikšmiško atsakymo – tai priklauso nuo veiklos pobūdžio. Tarkim, jei kalbame apie juristą ar mokesčių konsultantą – solidžiai apstatytas namų kabinetas labiau tiks priiminėti interesantus, nei habo salė. Tačiau pavyzdžiui kokiam iliustratoriui ar tekstų rašytojai užteks ir krėslo prie stalo bei kažkur esančio bevielio interneto švyturėlio – visa tai jau seniai siūlo habai centrai visame pasaulyje. Juo labiau, kad tai priklauso ir nuo paties žmogaus – vieni mėgsta dirbti naktį, kiti negali pakęst vienatvės, tretiems reikia prižiūrėti vaiką, ketvirti tiesiog nori pasirodyti prieš draugus. Viena vertus habe nuolat vyksta įvairūs renginiai ir nuolatinė socializacija, kita vertus dažnai pinigų uždirbinėjimui būtina visiška ramybė.

Sakykime, žmogus pasiryžęs mesti darbą ir pradėti dirbti sau. Ką patartumėte daryti – kuo pasidomėti, ką pasiskaityti, į ką atkreipti dėmesį?

Visų pirma, tokiam žmogui patarčiau turėti mažų mažiausiai 10000 litų “atsarginių pinigų”. Tam kad jis iš jų galėtų ne tik susimokėti nuomą ir mokesčius kelis mėnesius į priekį ar puikiai įsirengti savo darbo vietą, tačiau ir galėtų neuždirbdamas nei cento įsibėgėti savo veikloje. Juo labiau, jei toks žmogus gyvena ne vienas nenori rizikuoti šeimos aprūpinimu dėl savo galbūt ir nepamatuotų ambicijų. Turint vos kelis šimtus kišenėje ir tikintis frilansu uždirbinėti jau nuo pirmųjų dienų gali tekti paragauti karčių vaisių. Žiūrint iš kitos pusės, stabiliai įsikūrus ir išmintingai elgiantis rinkoje toks žmogus neišvengiamai taps savarankišku ir atsakingu verslininku, kuriam habo aplinka tik padės siekti rezultatų ir realizuoti savo sumanymus. Nes nereiktų pamiršti, jog habas yra priemonė uždirbti savo pinigus ir pats savaime būtinų darbų nenuveiks. Tiesiog šiaip sau mesti darbą ir pradėti frilansą neturint jokio pradinio kapitalo, klientų rato ir aiškaus plano apie pinigų srautus yra tokia rizika, kurios nesiūlyčiau prisiimti.

Kitas mano patarimas pradedančiajam frilanseriui – tai būtinai nuolat domėtis situacija rinkoje: domėtis potencialiais užsakovais ir jų poreikiais, prognozuoti pasiūlos ir paklausos santykį, taikyti šiuolaikines technologijas, turėti protingą kainų politiką, stebinti savo klientus operatyvumu. Grubiai sakant, prieš pradėdamas individualią veiklą bet kuris žmogus turi ant popieriaus konkrečiai pasiskaičiuoti savo patirtas ir būsimas išlaidas, aiškiai numatyti esamas ir būsimas pajamas bei nusistatyti sau apibrėžtus ir stambius, tačiau realius ir įdomius tikslus. Nes frilanse kuriamas produktas (ar teikiama) paslauga yra svarbu, tačiau dar svarbiau yra vadyba (menedžmentas). Pvz. kas iš to kad nuostabiai tapai, jei nesugebi to parduoti? O sumanus vadybininkas gali sėkmingai parduoti ir brangią, ir pigią drobę.

Ir pats pagrindinis dalykas bet kuriam verslininkui: jei bent truputėlį abejoji savo verslo šansais, geriau nepradėk verslo (turėsi mažiau problemų). Jūs galvojate, kad šita taisyklė yra tik skambus posakis ir frilanso sėkmė nuo to mažai priklauso? Ne, būtent tame ir reikalas, kad visas jūsų biznis nuo to ir priklauso! Ir jis bus tiek sėkmingas, kiek patys juo tikėsite ir energijos bei darbo įdėsite! Idėjos šiais laikais nieko nekainuoja, visą jų esmę sudaro išpildymas. Daug svarbiau nei kėdė habe yra geri santykiai su užsakovais, konkurencinės aplinkos išmanymas, savo atliekamų procesų tobulinimas ir *tikėjimas* SAVU REIKALU.

* * *

Ką gi, dėkojame Augustui už tokius išsamius ir įkvepiančius atsakymus. Linkime sėkmės freelancer’io veikloje tiek jam, tiek kitiems Hub Vilnius aktyviems nariams.

Internetas jau tvirtai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Bent jau jaunosios kartos. Ir turint omenyje, kad dauguma jaunimo jau naudojasi jo privalumais, žvilgsniai krypsta į vyresnio amžiaus auditoriją, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinaudoja pasauliniu tinklu. Kita vertus, toks jų elgesys keičia ne tik interneto naudojimo skaičius, bet ir santykius šeimoje bei apskritai šeimos tradicijas.

Iš pirmo žvilgsnio, kuo susijęs internetas ir šeimos tarpusavio santykiai? Čia reikia palyginti esamą padėtį su visai neseniai buvusia santvarka. Pabandysiu pademonstruoti pavyzdžiu.

Smalsučiai jau nebesmalsauja?

Dar prieš keliasdešimt metų buvo įprasta mažiems vaikams smalsiai klausinėti tėvų apie viską – kodėl saulė šildo, kodėl vėjas pučia, kiek dabar valandų, iš kur atsiranda vaikai ir t.t. Ir vyresnio amžiaus žmogui dėl to buvo jaučiamas ryškus autoritetas. O kas vyksta dabar? Dešimtmečiai jau drąsiai gali užeiti į Google ir ieškoti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Ir ne tik nebeklausinėja tėvų, bet dar ir paaiškina jiems, kaip iš tikrųjų yra.

Kartais visai smagu, kai, vaikui pačiam pasidomėjus kažkokia informacija, kyla konstruktyvių ginčų ar pokalbių su tėvais – bet pažiūrėkime iš kitos pusės: tėvai jau tampa nebe autoritetai! Ir kas dar baisiau – autoritetu tampa kompiuteris! Vaikui augant, paauglystėje Google jau tampa tuo visažiniu gerbiamu senoliu, kuris gali labai detaliai papasakoti apie tai, kaip vyko antras pasaulinis karas, kur yra Indonezija arba kiek miligramų sudaro kilogramą. Valio, tikslas pasiektas – žmogui labai lengva rasti informaciją. Bet ar tikrai viskas taip gražu, žiūrint į vaikus?

Pasaulio naujienos

Pažvelkime į kitą pavyzdį. Man asmeniškai ne kartą būdavo taip, kad mama užbėgdavo į mano kambarį ir, norėdama nustebinti, papasakodavo apie tai, kokią naujieną ką tik išgirdo per vakarines žinias: žemės drebėjimas Japonijoje, nušalintas prezidentas ar krepšininkų laimėtos rungtynės. Ir spėkit kas vykdavo – teisingai, ne tik pasakydavau, kad „Taip, mama, jau girdėjau“, bet galėjau jau ir pakomentuoti, papasakodavau jai naujienos detales ir įvairius vertinimus. Nes, aišku, buvau tai paskaitęs naujienų portaluose arba socialiniuose tinkluose – o mama sužinodavo tik kartą per dieną iš žinių laidos per TV. Visai neseniai buvo, kad mama paskambino ir nustebusi pasakė – „Šakės, tu žinai, kad Snorą nacionalizuoja?“ Taip taip, aš ne tik žinojau, bet vėlgi jai papasakojau visas detales…

Kaip tada jaustis šiuo atveju tėvams, kai jie atsiduria „atsiliekančių“ žmonių pusėje? Kai vaikai ne tik „protingesni“ už juos, greičiau gauna informaciją iš viso pasaulio, bet ir operatyviau joje susigaudo. Taip, galima patiems bandyti įsilieti į tą interneto pasaulį – juk dabar vykdoma propagandinė akcija, pasakojanti apie internetą bibliotekose. Bet yra barjeras – kažkas juk jiems turi padėti? Ar patys vaikai tikrai jiems papasakos apie tą internetą su visomis smulkmenomis? Dažniausiai kaip būna – „Ai, mama, tu čia nesuprasi“ arba „Ai, vaikeli, čia man neįdomu, geriau pats žaisk“. O iš kitos pusės – jeigu vaikai mokina tėvus naudotis kompiuteriu, tada vėlgi mažieji tampa dar didesniais autoritetais! Užburtas ratas…

O gal viskas ir gerai, tik gali būti dar geriau

Iš esmės, šis procesas nėra blogas. Greičiau, visai natūralus. Juk jaunesni žmonės iš esmės labiau imlūs naujovėms – taip kažkada buvo ir su radiju, ir su televizija, ir kitokiais išradimais. Ir ta pati kartų kaita dabar vyksta mūsų amžiuje, kurio pagrindinis akcentas yra internetas.

Kaip galima šį procesą padaryti efektyvesnį? Kaip galima vėl tėvus ir vaikus „padaryti draugais“? Visų pirma, reikia skleisti informaciją apie tai, kas yra internetas ir kokią naudą jis gali atnešti. Taip, labai džiugina vykstanti jau minėta akcija su Lietuvos bibliotekomis – bet manau, kad ten rodoma viskas šiek tiek ne iš tos pusės. Per televiziją sakoma „Ateik, pasinaudok internetu bibliotekose“, bet nėra aiškiai parodoma, kam to reikia.

Kokius vyresnio žmogaus poreikius patenkins internetas, kokias problemas išspręs? Nuo to ir reikėtų pradėti. Kad tėvai NORĖTŲ naudotis internetu ir mokytis naujovių. Manau, reikia jiems vaizdžiai parodyti, kad per internetą galima:

• Skaityti naujienas;
• Greitai surasti dominančią informaciją (išvardinant konkrečiai: TV programa, patiekalų receptai, mokesčiai už komunalines paslaugas, knygų recenzijos, parduotuvių adresai ir kt.);
• Užsisakyti prekes ar paslaugas (vėlgi konkretizuojant, kokias);
• Sumokėti mokesčius (tai gali būti vienas iš „arkliukų“);
• Bendrauti su nutolusiais vaikais/anūkais/giminėmis per Skype;
• ir taip toliau…

* * *

Taigi, pasidalinau mintimis apie tai, ką internetas keičia mūsų visuomenėje, o ypač tėvų ir vaikų santykiuose. Ar sutinkate su šiais samprotavimais? O jūsų pačių tėvai kaip žiūri į internetą?

Žodis “startup” Lietuvoje pradėjo skambėti labai dažnai. Su juo susiję ir vykstantys renginiai – tokie kaip “Startup Weekend”, “Startup Jam”, “BarCamp”, naujasis “AppCamp” ir kiti. Žodžiu, verslių žmonių pas mus yra daug. Bet pažiūrėkime realybei į akis: kiek iš tokių renginių išėjusių projektų nueina kelią iki bent jau realaus viešo paleidimo? O kiek dar lieka “užmiršti” po metų ar kitų? Pasvarstykime, kodėl taip yra.

Visų pirma, noriu pasakyti, kad tikrai teigiamai žiūriu į tuos renginius ir verslumą. Pats dalyvavau viename iš “Startup Weekend” savaitgalių ir tikrai išsinešiau labai daug teigiamų emocijų. Bet galiu kalbėti iš savo patirties: mūsų tuo metu laimėjęs pirmą vietą projektas taip ir nesulaukė tęsinio – dabar net domeno galiojimas jau nebepratęstas. Panašus yra likimas ir daugelio kitų komandų, kurios susibūrė po gražaus žodžio “startup” vėliava.

Renginių formatas: pakalbam, pasilinksminam, o tada grįžtam prie realybės

Kiek esu pats buvęs “Startup” tematikos renginiuose Lietuvoje, jie visi praeina labai energingai. Nesvarbu, ar tai yra savaitgalio dirbtuvės, ar tiesiog susibūrimas prie alaus “BarCamp” formatu, visiems smagu ir įdomu. Kiekvieno tokio “startuolio” galvoje yra pilna idėjų naujiems produktams, partnerystėms, rinkų užkariavimui ir milijonų darymui. Pati idėja suburia žmones ir įkvepia naujiems iššūkiams. Bet reikalas tas, kad dauguma iš jų yra arba kažkur dirbantys pilnu etatu (juk reikia kažką valgyti?), arba samdomi darbuotojai, kurių uždarbis kartais dar nestabilesnis. Ir, be abejo, jų visų svajonė yra dirbti sau, kurti savo projektą bei nepriklausyti nuo “dėdės”.

Bet kaip dažniausiai vyksta? Žmonės pasidalina idėjomis, apsikeičia kontaktais, susiburia į komandas, susitaria dėl to, kad kažką pradės dirbti jau tuoj-tuoj, per savaitgalį “idėjos susigula”, o tada ateina pirmadienis ir staiga smegenys pradeda “blaiviai mąstyti”, o skrandis primena apie tai, kad reikia maisto. Ir tada arba lėtai, arba greitai, bet idėja gesta. Ne dėl to, kad pačios idėjos blogos – čia jau daugiau, cituojant vieną žinomą politiką, “aplinka kalta”.

Startup’o tikslas: sukurti produktą ar užsidirbti pinigų?

Pas mus Lietuvoje žodis “startup” dažnai prilyginamas vos ne bet kokiam naujam IT projektui ar tinklalapiui. Bet juk potekstė daug gilesnė – “startup” yra besikuriantis verslas, stovintis pradiniame taške ir, taip sakant, startuojantis rinkoje. O koks yra bet kokio verslo tikslas? Teisingai, užsidirbti pinigų. Bet būtent šis tikslas dažnai ir nublanksta, kuriant naują projektą. Autoriai ir komandos nariai daugiau žiūri į tai, kaip sukurti kažką naujo, originalaus ir “kažko panašaus į Facebook”.

Bet retas iš jų atlieka detalius rinkos tyrimus, išnagrinėja realius vartotojų poreikius ir surenka atsiliepimus iš potencialių pirmųjų pirkėjų. Jau nekalbant apie tai, kad reikia surasti PIRKĖJŲ. Tai yra žmonių, kurie ne tik naudosis jūsų kuriama sistema, bet ir už ją mokėtų. Nebūtinai pinigais, galbūt ir reklamos peržiūra, bet mokėtų. O kaip dažnai šitas žingsnis yra daromas “kažkada vėliau, kai jau turėsime ką parodyti”. Štai čia, mano manymu, ir yra didžiausia klaida, ties kuria dauguma startup’ų ir užsilenkia: paprasčiausiai žmonėms dingsta motyvacija, kai pamato, kad realybėje iš to projekto neuždirbs arba pinigai ateis kada nors tolimoje ateityje. Ir tada vėlgi grįžtame prie realybės – valgyti juk kažką reikia. O jei dar šeimą išlaikyti…

Bet tai ką daryti?

Galbūt neturiu teisės taip drąsiai reikšti savo nuomonę, nes nei vienas mano asmeninis web-projektas dar netapo nei startup’u, nei pinigų nešimo mašina (nors “ant alaus” užtenka), bet pavadinkime tai nešališku padėties įvertinimu su pabandymu ką nors patarti. Praeitose dviejose pastraipose išreiškiau nuomonę, kaip nereikėtų daryti ir kur slypi fail’ų priežastys, o dabar apie tai, kaip reikėtų išvengti tokios situacijos.

Visų pirma, atkreipkite dėmesį į tuose minėtuose renginiuose dalyvaujančius mentorius – jie ne šiaip sau yra kviečiami iš Lietuvos ir užsienio šalių. Jų užduodami klausimai iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo nesąmoningi, nes juk jie neišmano jūsų nišos ir nesupranta jūsų idėjos. Bet, kiek įsigilinus, bet kokio verslo kūrimo metu reikia į tuos klausimus atsakyti.

• Kas yra jūsų klientai/pirkėjai/lankytojai? (kiek įmanoma konkrečiau)
• Iš ko planuojate užsidirbti pinigų?
• Ar analizavote konkurentus rinkoje? Lietuvoje ar užsienyje?

Užtenka ir šitų trijų, nors klausimų mentoriai užduoda ir daugiau. Tad reikia pradžioje būti mentoriais patiems sau ir pasiruošti tuos atsakymus iš anksto, tada galima realiau vertinti savo galimybes, vaizdžiau papasakoti savo idėją su konkrečiais rinkos skaičiais ir galiausiai įkvėpti būsimą ar esamą komandą.

Mintis kokia: jeigu kuriate kokį IT projektą, tai prieš parašant pirmą kodo eilutę turi būti atliktas didelis darbas iš projekto idėjinio vado pusės. Dažniausiai juk visa idėja gimsta vieno žmogaus galvoje, ir būtent jis atsako už tai, kad savo genialias mintis suderintų su realybe ir galėtų teigti, kad jo sumanymas iš tikro “važiuos”. Juk pagal pačių verslininkų neoficialius skaičiavimus, “iššauna” geriausiu atveju kas dešimtas startup’as. Ar tikrai norite būti tarp tų devynių? Be abejo, čia niekas neduoda šimto procentų garantijų, bet šiame etape bent jau galima atsisakyti nevertų idėjų ir skirti laiko kam nors prasmingesniam. Ne veltui neseniai net atsirado terminas “Fail fast”, kuris nusako, kad jeigu jūsų verslas žlugs ar praras perspektyvas, tai kuo anksčiau jūs tai suvoksite, tuo geriau bus visiems.

Taip sakant, entuziazmas ir energija yra gerai, bet jie turi būti kaip katalizatoriai ir pagalbinės emocijos, o ne pirminis variklis. Pasikartojant dar kartą, valgyt juk kažką reikia…

O ką jūs manote apie “startup” judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje? Gal čia tik aš taip kritiškai mąstau?